Baltarusiai ir Lietuvos bajorija

― Vienos šaknys, dvi tautos — Krivičių, LDK ir Žečpospolitos paveldas ―

Baltarusiai — tai artimi mūsų kaimynai, su kuriais lietuvius sieja ne tik geografija, bet ir kraujas, kalba, teisinė tradicija bei šimtmečių bendras valstybingumas. Krivičių, Drehovičių ir Radzimičių gentys — tai baltarusių etninė šaknis; tos pačios gentys, kurių atšakos suformavo kilmingas bajorų giminės kaip Krzywiccy (Krivickai), valdę žemes ir tarnavę LDK karinei bei politinei sistemai.

Bendra valstybinė tradicija: LDK ir baltarusiai

Baltarusiai kaip tauta savo politišką savarankiškumą prarado XIII–XIV amžiuje, kai Polocko, Smolensko ir kiti kunigaikščiai pateko į Lietuvos globą. Tačiau tai nebuvo užkariavimas įprasta prasme — tai buvo susiliejimas. Anot Kazimiero Šeškevyčio darbo „Baltarusiai ir jų tautinis atgimimas" (Kaunas, 1909), baltarusiškoji kalbinė ir rašytinė kultūra kelis amžius buvo oficiali Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos kalba — naudota įstatymuose, laiškuose, raštuose ar oficialų dokumentuose „gromatose", kunigaikščių paliepimų tekstuose.

1568 metų Lietuviškame Statute nustatyta, jog „žemės raštvedys privalo rusiškomis raidėmis ir rusiškais žodžiais visus laiškus, išrašus ir pakvietimus rašyti, o ne kokia kita kalba ir žodžiais". Tokia buvo tikroji LDK daugiakalbiškumo realybė — ne asimiliacija, o abipusis legitimumas.

Krivičių giminė: tiltas tarp dviejų tautų

Krivickų (Krzywiccy, Krzywicki) giminė — vienas ryškiausių šio dvitautiškumo pavyzdžių. Ji kildinama iš Krivičių arba Krivų gentės — rytų slavų genčių grupės, gyvenusios VIII–XII a. dabartinės Rusijos, Baltarusijos ir Latvijos pasienio kraštuose. Krivičiai įsikūrė ant variagų kelio į Bizantiją ir prekiavo su variagais. Pagrindiniai genties centrai buvo Izborskas, Gnezdovas ir Polockas.

Krivickai–Krivickiai (Krzywiccy, Krzywicki) iš Rogvolodo (X a.) aplinkos buvo pirmieji Polocko kunigaikščiai — pasiskirstę po Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Lietuvos žemes. Lietuvos LDK už karinius nuopelnus įgiję herbą Lietuviškas Vytis. Giminė įtakingiausia buvo Žečpospolitos laikotarpiu, giminiavosi su kunigaikščiais Masalskiais Trakų kunigaikštystėje.

⚜   Herbarz Polski — Krzywiccy, p. 35

Originalus rankraštinis šaltinis, liudijantis Krivickų (Krzywiccy) giminės šakas pagal herbus — patvirtinantis giminės autentiškumą Žečpospolitos bajorų registruose.

Krivickų genealoginis medis · Herbarz Polski rankraštis

Bajorija ir baltarusių tautinis atgimimas

XIX amžiuje, po Lenkijos padalijimų, baltarusių inteligentija susidūrė su giliu identiteto klausimu: kas esame — lenkai, rusai ar atskira tauta? Šeškevyčio tyrimas atskleidžia, kad atsakymas brendo per literatūrą, liaudies dainas ir politinę savimonę, o lemiamiausią vaidmenį suvaidino bajoriškosios kilmės inteligentai.

Dauguma pirmųjų baltarusių rašytojų buvo kilę iš sulenkėjusios bajorijos arba mokslus ėję pas lietuvius — taip atsirado unikalus kultūrinis-politinis tiltas. Tarp svarbiausių figūrų:

Pranciškus Bohuševičius (slapyvardžiai: Maciej Buraczok, Symon Reūka s-pad Barysowa) — tikras demokratas tautininkas, visa siela tikėjęs, jog turi ateiti geresni laikai baltarusiams. Gimęs iš sulenkėjusios šeimos, advokatas Vilniuje, jis pirmas drąsiai bandė sujunginti tautiškąjį baltarusių susipratimą literatūros priemonėmis. Jo eilių rinkiniai „Dudka Bielaruskaja" ir „Smyk Bielaruski" — pirmosios šio judėjimo žiežirbos.

Janka Kupała — gabiausias pastarųjų laikų baltarusių dainius, kilęs iš liaudies, tarnavo degtinės varykladoje netoli Minsko. Jo poezija — drąsus šauksmas geresniojo gyvenimo iškovojimui.

Vilnius — dviejų tautų atgimimo sostinė

Naujasis baltarusių judėjimas labai smarkiai bujojo Vilniuje — mieste, kuris buvo ir atgijančios Lietuvos inteligentijos centras. Nuo 1906 metų čia ėjo baltarusių laikraštis „Nasza Doła", o jį uždarius — „Nasza Niwa", leidžiamas ir lotynišku, ir rusiškuoju alfabetu. 1908 m. gruodžio 15 d. Vilniuje pradėjo veikti draugija „Nasza Chata". Vilnius tapo tikru dviejų tautų — lietuvių ir baltarusių — kultūrinio atbudimo kryžkeliu.

Laiko juosta: bendra istorija

Reikšmė Krivickų giminei

Krivickų giminė — gyvasis šios istorijos pavyzdys. Krivičių genties palikuonys, gavę LDK bajorystę ir herbą Lietuviškas Vytis, per šimtmečius tapo neatsiejama ir lietuviškosios, ir baltarusiškosios kultūrinės erdvės dalimi. Šis daugiasluoksnis paveldas — krivičiškas, baltarusiškas, lietuviškas, bajoringas — šiandien tampa ypač vertinga atminties forma.

― ⚜ ―

Šaltinis: Kazimieras Šeškevyčius, „Baltarusiai ir jų tautinis atgimimas". Švento Kazimiero Draugijos išleidimas nr. 68. Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1909.

Krivickų dvaras Vola kaime (1832–1939)

Pusę kilometro nuo Lunnos miestelio, Nemuno kairojo kranto žemumose (dabartinė Baltarusija, Gardino sritis), bajorų giminė Krivickai 1832 metais pasistatydino elegantišką klasicistinį dvarą.

Tai buvo tikras architektūros perlas: devynių ašių pagrindinis korpusas ant aukšto mūrinio pamato, centrinę dalį puošė šeši toskaniniai stulpai, išdėstyti pusapskritimiu — portiko sprendimas, būdingas didingiausiems to meto Europos dvarams. Aplink — trijų hektarų parkas su plačia topolių alėja, gėlynais ir tilteliais per upeliuką.

„Yra čia ypač galingų akacijų, tokių, kokių mūsų klimate dar nebuvau mačiusi, ir labai gražių amžinų liepų." — Eliza Orzeszkowa

Giminės istorija ir likimas

Krivickai valdė vadinamąją „sapiegišką" Lunnos dalį — žemes, kurios anksčiau priklausė galingam Sapiegų kunigaikščių giminei, vieniems įtakingiausių LDK didikų. XIX a. pabaigoje Jozefa Krivickaitė šias valdas atsinešė kaip kraitį ištekėdama už Vladislavo Tarasovičiaus — taip prasidėjo naujas valdos istorijos puslapis.

Tačiau XX amžius atėjo su negailestingais išbandymais. 1939 m. sovietai okupavo Vakarų Baltarusiją. Paskutinis dvaro savininkas Edvardas Tarasovičius suimamas bolševikų Vilniuje 1940 m. ir žūva kalėjime. Jo sūnūs priversti skirstytis po pasaulį — vienas atsiduria Kanadoje, kitas pereina sovietų lagerius.

Dvaras, kaip ir tūkstančiai kitų Rytų kresų rezidencijų, sovietmečiu suniokotas ir prarastas amžiams.

Iškilūs Krivickai

Liudvikas Krivickas (Ludwik Krzywicki, 1859–1941)

Vienas žymiausių giminės atstovų. Lenkų sociologas, archeologas ir mokslininkas, Varšuvos universiteto profesorius, 1921–1939 m. Visuomeninio ūkio instituto direktorius. Nuo 1900 m. aktyviai tyrė Žemaitijos piliakalnius ir kitus Lietuvos archeologinius paminklus. Už veikalą apie Kurpių kraštą suteiktas Lvovo universiteto filosofijos daktaro laipsnis.

Bronius Krivickas (1919–1952)

Poetas ir partizanas, žemininkų kartos kūrėjas. Studijavo lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, pokariu stojo į partizanų gretas ir žuvo už Lietuvos laisvę. Jo kūryba 2021 m. įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis". Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Domas Krivickas (1905–1999)

Lietuvos teisininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, teisės daktaras.

Jonas Krivickas (1929–2007)

Pedagogas, kraštotyrininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis.

Kurklių šviesuoliai Krivickai: Anykščių krašto pedagogų ir knygnešių giminė — nuo slaptų raštų iki baleto scenos

Kiekvienas miestelis turi savo „gyvąją atmintį" — žmones, kurie ne tik mokė vaikus, bet ir rizikavo gyvybe dėl lietuviško žodžio. Anykščių krašte, vaizdinguose Kurkliuose, tokie buvo Krivickai — giminė, kurios šaknys giliai įaugusios į šio krašto švietimo, kultūros ir laisvės istoriją.

Jonas Krivickas (1880–1970) — Duburio „klebonas"

Mano proprosenelis Jonas buvo tikras Kurklių krašto autoritetas. Jį vadino „klebonu" ne dėl kunigystės, o dėl solidaus stoto, griausmingo balso ir ypatingos išminties. Duburio slėnyje paties pasistatytoje sodyboje jis užaugino gausią šeimą, garsėjo kaip sumanus ūkininkas (kas gi negirdėjo apie jo „kurlianskas" bulves!) ir žmogus, kurio humoro jausmas bei gyvenimiškos pamokos lydėjo ne vieną kartą.

Jurgis Krivickas — knygnešys ir liaudies „advokatas"

Krivickų giminės pasiaukojimas Lietuvai prasidėjo dar spaudos draudimo metais. Jurgis Krivickas (gimęs 1875 m.), baigęs Kurklių pradinę mokyklą, buvo aktyvus knygnešys ir spaudos platintojas. Būdamas raštingas ir drąsus, jis ne tik platino lietuvišką žodį, bet ir padėdavo kaimynams rašyti prašymus bei laiškus, todėl žmonių buvo pagarbiai vadinamas „advokatu". Tai rodo, kad bendruomeniškumas ir pagalba kitiems buvo įaugę į Krivickų kraują.

Švietimo tradicija

Mokęsis Kurklių pradinėje mokykloje, jis pats tapo šviesos nešėju. Tai paaiškina, kodėl vėlesnės Krivickų kartos taip vertino mokslą — juk giminės šaknyse glūdi pagarba knygai ir lietuviškam žodžiui. Gera žinoti, kad protėviai buvo ne tik darbštūs žemdirbiai, bet ir tie, kurie tamsiausiais spaudos draudimo metais neleido užgesti lietuvybei Kurklių krašte.

Vilius Krivickas — Kurklių istorijos metraštininkas

Ilgametis pedagogas Vilius Krivickas tęsė giminės tradiciją saugoti tai, kas brangu. Jis buvo aistringas kraštotyrininkas, fiksavęs Kurklių praeitį: nuo žydų bendruomenės istorijų iki senųjų tradicijų. Vilius tikėjo: žmogus be savo krašto istorijos pažinimo yra tarsi medis be šaknų.

Mokytojas Steponas Krivickas — kultūrinio gyvenimo ašis

XX a. vidurio Kurklių kultūra neįsivaizduojama be mokytojo Stepono Krivicko. Kaip pedagogas ir visuomenininkas, jis telkė bendruomenę, skatino puoselėti gimtąją kalbą bei tradicijas net ir sunkiausiais laikotarpiais. Jo autoritetas rėmėsi nuoširdžiu darbu Anykščių krašto labui.

Albinas Krivickas — iš Kurklių klasės į baleto šlovę

Giminės talentai skleidėsi ir menų srityje. Iš šio krašto kilęs Albinas Krivickas tapo profesionaliu baleto šokėju, įrodydamas, kad Kurklių mokytojų įskiepyta meilė kultūrai gali nuvesti iki didžiausių scenų.

Kurklių mokykla — bendrų namų šviesa

Visi šie žmonės savo kelią pradėjo arba tęsė Kurklių mokykloje, kuri šiandien didžiuojasi čia gimusio Vasario 16-osios Akto signataro Stepono Kairio vardu. Krivickų giminės šviesa ir S. Kairio laisvės idealai čia visada žengė išvien. Daugiau apie mokyklą: Kurklių Stepono Kairio gimnazija.

Šiandien Krivickų pavardė Anykščių krašte simbolizuoja pasišventimą švietimui, knygai ir savo kraštui. Paveldėjome ne tik pavardę, bet ir dalelę tos stiprios Kurklių dvasios. Pagerbkime tuos, kurie saugojo lietuvišką žodį ir šviesą!

Šaltiniai: Lietuvos etnografijos muziejus (LIMIS), Lietuvos ypatingasis archyvas, privačios šeimų kolekcijos, Wikipedia.

Istorinės nuotraukos

Nuotraukose — Krivickų dvaras Vola kaime, fotografuotas iki 1939 m. Išlikusios keturios nuotraukos saugomos Wikimedia Commons ir yra kilę iš istoriko Romano Aftanazy archyvo.

Visą straipsnį su nuotraukomis skaitykite čia: Atidaryti PDF straipsnį

Straipsnį su nuotraukomis apie KRIVICKŲ (KRZYWICKI) GIMINĖS DVARAI: Išlikusi ir prarasta istorija / Surviving and Lost Heritage Krivickų dvaro ansamblių istorija Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje skaitykite čia: Atidaryti PDF straipsnį

Stanislovas ir Ana Krivickai — Pasaulio tautų teisuoliai (1943–1944)

Dulkovščiznos kaimas (blrs. Дульковщина), esantis Gardino rajone, saugo vieną iš drąsiausių Krivickų giminės istorijų. Čia gyvenę Stanislovas ir Ana Krivickai (lenk. Stanisław i Anna Krzywicki) Holokausto metais, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, išgelbėjo žydų šeimą nuo mirties.

Gelbėjimo istorija

1943 m. kovo mėnesį, likviduojant Gardino getą, Meirui Trachtenbergui pavyko pabėgti kartu su žmona Liba ir sūnumi Leonu. Jie nuėjo apie 20 kilometrų, kol pasiekė Dulkovščiznos kaimą ir Krivickų sodybą.

Krivickai priėmė Trachtenbergų šeimą į savo ūkį ir specialiai įrengtoje slėptuvėje po kluonu paslėpė visus tris — nors už žydų slapstymą tuo metu grėsė mirties bausmė visai gelbėtojų šeimai. Per tą laiką naciai ūkyje surengė dvi kratas, tačiau šeima liko neišduota. Trachtenbergai Krivickų ūkyje buvo slapstomi daugiau nei metus — iki pat regiono išvadavimo 1944 m. liepą. Visi trys išgyveno karą.

„Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį." — Pasaulio tautų teisuolių medalio įrašas

Oficialus pripažinimas

Už šį pasiaukojimą 1993 m. gegužės 5 d. Izraelio Holokausto atminimo institutas Yad Vashem Stanislovui ir Anai Krivickams suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardą (byla Nr. 11728). Šis vardas suteikiamas tik tiems, kurie gelbėjo žydus be jokio materialinio atlygio ir patirdami realų pavojų gyvybei. Apdovanojimą atsiėmė jų sūnus Józefas Krivickas, kuris taip pat liudijo apie tėvų tvirtą moralinį stuburą.

Krivickų šeimos vardus rasite Lenkijos Pasaulio tautų teisuolių sąraše po raide K — kadangi Gardino sritis tarpukariu priklausė Lenkijai, jie klasifikuojami būtent šiuose sąrašuose.

Asmeniniai duomenys

Stanislovas Krivickas (1906–1983) buvo ūkininkas, gyvenęs Dulkovščiznoje. Ana Krivicka mirė 1980 m. Jų vaikai: Henryka, Janina ir Józefas Krivickai. Slėpta šeima: Meiras ir Liba Trachtenbergai bei jų sūnus Leonas.

Bajoriška kilmė ir giminės ryšys

Krivickai yra sena LDK bajorų giminė, Gardino gubernijoje fiksavusi savo kilmę jau nuo XVIII a. Žymiausia šio regiono giminės figūra buvo Julianas Krivickas, Gardino bajorų maršalka.

Nors Stanislovas oficialiuose dokumentuose įvardijamas kaip rolnik (ūkininkas), jis buvo viena iš giminės atšakų, pasilikusių protėvių žemėse netoli Lunos ir Gardino. Dauguma smulkiųjų bajorų — vadinamųjų „plikbajorių" ar „akalicų bajorų" — XIX–XX a. vertėsi žemdirbyste, tačiau išlaikė savo luominę savimonę. Heraldikos požiūriu, ši šaka greičiausiai buvo siejama su Strzemię (Balnakilpės) herbu — šį herbą naudojusi Krivickų atšaka 1820 m. oficialiai pasitvirtino bajorystę Vilniaus gubernijoje — arba su Lubicz herbu, taip pat paplitusiu tarp šio regiono Krivickų.

Šiuolaikiniai giminės tyrinėtojai pabrėžia, kad Stanislovo ir Anos pasiaukojimas atspindi senąsias bajoriškas vertybes — garbę ir globą silpnesniems. Jų sprendimas 1943-iaisiais atidaryti duris bėgančiai žydų šeimai — tai ne tik drąsos, bet ir giminės dvasios liudijimas.

Šaltiniai

Išsamiausias pasakojimas apie gelbėjimą: sprawiedliwi.org.pl. Oficiali byla: Yad Vashem teisuolių duomenų bazė, byla Nr. 11728. Taip pat: Wikipedia — Stanisław Krzywicki.