Norėčiau būt lietum –
kas rytą pabučiuočiau tavo veidą mėlynu dangum,
nuplaučiau aš visus takus, kelius
ir tavo širdį slegiančius didžiausius vargelius...

Norėčiau saule būt aš –
kas rytą nubučiuot dar miegančias akis tavas,
paskęsti ir užmigt tavam glėby
ir tyliai sukuždėt: ar tu mane girdi?

Norėčiau vėju būt –
tūžmingam jūros siautuly galėčiau dėl tavęs pražūt...
bet kuo, viskuo, kad tiktai visada
galėčiau su džiaugsmu tau dovanot save...

Tačiau esu tiktai žmogus,
kuris be tavo meilės nespindės, pražus...
pražus, kaip žūsta krintanti žemyn žvaigždė,
kuri užmiega amžiams gūdžioje bangų gelmėj...

Pavargau tylėt ir nemylėt,
Pavargau kasdien, kasnakt
Ieškot vis to paties – tavęs...

Bandau aš tyliai prisimint dienas tas,
Kai visada, visur buvau šalia tavęs.
Man buvo šitaip gera ir ramu,
Kasnakt belaukiant tavo vardo.

Jausmų marios tyliai užliūliuos,
Ir bangose paskęs...
Paskęs beribėje, tamsioj gelmėj,
Arba pranyks žalioj pavasario žolėj.

Nuskris tolyn su šiltu vasaros vėju,
Pavirs minkštu, baltu debesėliu,
Kas rytą prasiskleis gėlių žiedais
Ir tyliai iš padangių man ant delno nusileis.

Neliūdėsiu ir nelauksiu –
Likimas toks jau keistas:
Mylėti ir žavėtis – gyvenimas tau duotas,
Gyvenkim, džiaukimės, mylėkim.

Ant grindų dar klajojo šešėliai,
O mes šokome vienu ritmu.
Tik viena mintis: „Būk su manimi",
Kol tu juokeisi taip lengvai...

Net tamsiausios mintys nušvito,
Mano balsas skambėjo tyliai,
O svajonė, trapi ir saldi –
Vienintelis tavo bučinys.

Tą akimirką tyliai supratau:
Naktis man šnabžda tavo vardą.
Arčiau, dar kiek arčiau –
Ir miestas šis sielai taps savas.

Rita, Rita, Vilniaus širdis esi tu.
Tą naktį klube, tarytum sapne,
Rita, Rita, Vilniaus širdis esi tu –
Likau tavo burtų šviesoj.
Rita, Rita, Vilniaus širdis esi tu,
Daugiau nebeliko nieko pasauly –
Tik tu, tik tu viena.

Ir jei brėkštantis rytas mus išskirs,
Aš vis dar girdėsiu tavo juoką
Rasos lašuos ant stiklo atspindžių,
Ant miesto delno, akmens grindiny.
Tu – mano vakaras gražiausias,
Tu – mano meilė tyriausia.

Rita, Rita, Vilniaus širdis esi tu.
Tą naktį klube, po žvaigždžių skliautu,
Rita, Rita, Vilniaus širdis esi tu –
Aš likau tavo sielos namuos.
Rita, Rita, Vilniaus širdis esi tu,
Daugiau nebeliko nieko po saule –
Tik tu, tik tu viena.

Rita, Rita, Vilniaus širdis esi tu,
Vilniaus širdis tu,
Mano širdis esi tu.

Ant grindų dar šoko šešėliai,
O mes šokome lyg vienu ritmu,
Ir tik viena mintis – tik būk su manim,
O tu juokeisi taip lengvai.

Net mintys tapo šviesesnės,
Ir mano balsas skambėjo tyliai,
Ir mano svajonė – tavo bučinys.
Tą akimirką tyliai supratau,

Kad naktis man jau kalba tavo vardu,
Arčiau, dar arčiau,
Ir visas miestas taps dar savesnis.

Rita, Rita, Vilniaus širdis tu,
Klube tą naktį,
Rita, Rita, Vilniaus širdis tu,
Aš likau pas tave,
Rita, Rita, Vilniaus širdis tu,
Nieko nebebuvo daugiau,
Tik tu, tik tu.

Ir jei rytas mus išskirs,
Aš dar girdėsiu tavo juoką,
Ant stiklo rasos,
Ant miesto delno,
Tu mano vakaras gražiausias,
Tu mano meilė tyriausia.

Rita, Rita, Vilniaus širdis tu,
Klube tą naktį,
Rita, Rita, Vilniaus širdis tu,
Aš likau pas tave,
Rita, Rita, Vilniaus širdis tu,
Nieko nebebuvo daugiau,
Tik tu, tik tu.

Rita, Rita, Vilniaus širdis tu,
Vilniaus širdis tu,
Mano širdis tu.

Rytą saulė kyla virš laukų
Rasa blizga ant žolės žalios
Ji eina tyliai tarp gėlių takų
Šypsena šviesi kaip pavasario

Bajoraitė, mano svajonė
Akys kaip medus, širdis kaip ugnis
Tu esi Lietuvos gražiausia daina
Amžinai gyvensi mano širdy

Plaukai kaip naktis, o lūpos — vyšnios
Perlai ant kaklo švelniai žvilga
Ji dainuoja — ir visa gamta tyli
Jos balsas — kaip upelė teka

Bajoraitė, mano svajonė
Akys kaip medus, širdis kaip ugnis
Tu esi Lietuvos gražiausia daina
Amžinai gyvensi mano širdy

Lietuvos dukra... bajorų kraujas...
Amžinai mylima... amžinai graži...

Kaip tėvas buvai širdžiai artimas,
Romualdai, tavo siela brangi ir tyra.
Tavo žodžiai – šiltas atspindys,
Dabar tik atminty jie giliai skambės.

Draugystės keliai nenutrūks,
Nors tavęs šalia nebėra.
Širdyje gyventi pasiliks
Visi tie brangūs metai, kuriuos mums davei.

Amžinam poilsiui ramiai išėjai,
Bet širdies meilė čia lieka amžinai.
Romualdai, minėsim tave visada –
Kaip draugą, kaip tėvą širdies gelmėje.

Po juoduoju lietaus skėčiu,
lyg po ramybės sparnu,
Tu buvai mūsų Vadas ir Tėvas,
vedei mus tikėjimo keliu.

Tavo balsas – kaip upės tėkmė,
tavo žvilgsnis – dangus be ribų,
tavo širdis – kupina Lietuvos,
kupina meilės, kurios nepamirštame.

Šiandien dangus vėl mėlynas,
gėlės tyliai kalba rankose...
Kaip ilgimės dienos, kai buvai su mumis,
kai tavo žingsniai skambėjo šalia.

Išėjai... bet gyveni širdyse,
Romualdai tavo vardas – liepsna amžina.
Vadą prarandame akimis,
bet sieloje išliksi.

Išėjot tyliai – kaip vėjas pro lapus,
Palikot šviesą, kai temsta dangus.
Jūsų žodžiai mūsų širdyse dar gyvi,
Lyg švelni melodija, rami ir tyra.

Kai vakaro danguj žvaigždės suspindi,
Man rodos – tai jūs iš aukštybių pažvelgiat.
Nors laikas neša be žingsnių, be aidų,
Jūs liekat širdy – tyliai, be žodžių.

Vaikštau vienas prie Palangos kranto,
Lapkritis pilkas, vėjas švelnus ir šaltas,
Bangos ateina ir vėl atgal grįžta,
Kaip mano mintys pas tave į namus.

Čia jūra šnabžda tylias daineles,
Tiltas girgžda po mano kojomis,
O aš galvoju – kaip tu ten dabar?
Ir ar žiūri į tą patį dangų?

Rudens Palanga tokia begalo rami,
Pilka ir švelniai liūdna kaip svajonė,
Bet kiekviena banga vis primena man,
Kad laukia mane šiltas namas ir tu.

Vėjas man veidan pučia drėgną druską,
Bet širdy šilta – nes žinau, kad tikrai:
Grįšiu greitai į namus pas tave,
Kur meilė laukia prie šilto lango.

Ši jūra graži, bet tu dar daug kartų gražesnė,
Šis krantas tylus, bet tavo balsas mielesnis,
Palanga – tik akimirka kelyje,
O namai – ten, kur mane šiltai pasitiksi.

Tu — mano pirmasis rytas,
pirmasis žodis ir šiluma,
kai pasaulis dar buvo tamsus —
Tu jau žinojai mano vardą.

Tavo rankos — kaip maldos žodžiai,
tyliai surinkusios visas mano ašaras,
ir išmokei mane tikėti —
kad po audros visuomet — aušra.

Einu per gyvenimą —
ir jaučiu: kažkur už horizonto
dega tavo meilės žvakė,
ir niekada nesibaigia jos šviesa.

Todėl kol širdis plaka —
kol yra žvaigždės ir naktis —
Tu būsi mano Mama,
mylimiausia visatoje.

Nereikia žodžių, nereikia dovanų,
Esi šalia – ir aš jau nebe vienas.
Užtenka tos ramios tylos,
Kai tavo žvilgsnis lyg saulėtos dienos.

Matai mane – tai stipriau už viską,
Matai mane – ne tik veidą bet ir širdį.
Akimirka ši – lyg deimantas sutviska,
Ją norisi vėl ir vėl išgirsti.

Matai mane...
Matai mane...

Pasauly, kur lekia visi pro šalį,
Tu sustoji paklaust, kaip man sekas.
Tas mažas gestas daryti tai gali –
Sukurti namus, kur baigiasi takas.

Matai mane – tai stipriau už viską,
Matai mane – ne tik veidą bet ir širdį.
Akimirka ši – lyg deimantas sutviska,
Ją norisi vėl ir vėl išgirsti.

Matai mane...
Matai mane...

Ne turtai kuria ryšį tarp mūsų,
O jautrus žvilgsnis – tikras, gilus.
Kai laikas sustoja ir baimės nurimsta,
Meilė kalba – be jokių žodžių.

Matai mane – tai stipriau už viską,
Matai mane – ne tik veidą bet ir širdį.
Akimirka ši – lyg deimantas sutviska,
Ją norisi vėl ir vėl išgirsti.

Matai mane...
Matai mane...
Matai mane...
Tikrai matai...
Matai mane...
Tikrai matai...

Laukiu tavęs, birželi šviesus,
Kai pievos žydės ir vėjas šiltas pūs,
Kai saulė ilgiau glostys dangų,
O širdis džiaugsmu tyliai plaks.

Tu mano mėnuo – mano gimimo diena,
Kai pasaulis ištarė: „Sveikas atvykęs!"
Birželio rytas man – lyg malda,
Lyg kiekvienas žiedas pažadą davęs.

Laukiu tavęs su šviesiu džiaugsmu,
Su vaikystės uogų skoniu delnuose.
Birželio saulė – mano namuos,
Laimingiausios dienos – tik tavyje.

Ateik greičiau, birželi mielas,
Atnešk tą šviesą ir šypseną kartu –
Nes visas pasaulis man tampa gražesnis,
Kai tu esi čia ir kai širdyje ramu.

Nukrito šešėliai, nurimo audra,
Ir skausmas nutolo lyg rūko skara.
Nebegrįžk atgal į sudegusius tiltus,
Kur laikas užklojo prisiminimų smiltis.

Išdalintos jėgos ir naktys ilgos,
Svajonės nubiro lyg rasotos stygos.
Gana beklaidžioti šešėlių tyloj —
Tavo sielos šviesa bunda rytoj.

Tavo sielos šviesa,
Tavo sielos šviesa.
Bunda rytoj,
Bunda rytoj.
Tavo sielos šviesa,
Tavo sielos šviesa.
Neša tave,
Neša tave.

Ačiū už pamoką, ačiū už skausmą,
Jis suteikė sielai brandumo ir jausmo.
Palik praeitį snausti ramybės uoste,
Tegu vėjas ašaras tyliai nušluosto.

Kai širdis pavargsta nuo tų pačių kelių,
Tu pakelk akis virš sudužusių žodžių.
Gana beklaidžioti šešėlių tyloj —
Tavo sielos šviesa bunda rytoj.

Tavo sielos šviesa,
Tavo sielos šviesa.
Bunda rytoj,
Bunda rytoj.
Tavo sielos šviesa,
Tavo sielos šviesa.
Neša tave,
Neša tave.

Palik, palik,
Tai, kas jau sudegė.
Laikyk, laikyk,
Kas tavy išliko gyva.

Tavo sielos šviesa,
Tavo sielos šviesa.
Bunda rytoj,
Bunda rytoj.
Tavo sielos šviesa,
Tavo sielos šviesa.
Neša tave,
Neša tave.

Mes statome bokštus iš šalto akmens
Ir slepiam akis, kai tiesa per arti.
Ištroškę mes ieškom to tyro vandens,
Nors patys sušalom toj savo kaltėj.

Bet žodis, gerklėj užstrigęs ledu,
Ištirps, kai šviesa pasibels į duris.
Aš pamečiau kelią ir daros baisu,
Kad vėjas klaidas išnešios per toli.

O gal visgi meilės man atsiprašyt?
Tai ne pralaimėjimas ir ne gėda mana.
Tai noras iš naujo pasaulį išvyst
Ir vėl dangiškai meilę nušviesti.

Nereikia bijot pirmam ranką ištiest,
Tegul siela nubunda ir nugali protas.
Lengviausia išeiti ir trenkti durim,
Tikėti, kad žaizdos savaime išnyks.

Geriau aš nurimsiu ir drąsą sukaupsiu,
Su šypsena veide pažvelgsiu į mus.
Tegul lietus nuplauna tas pykčio dulkes,
Atsiprašysiu savo meilės, ir ji vėl bus gyva.

Gyvenimas niekada nesikartoja –
kiekviena diena ateina kaip lemtis,
ir bangos ją padeda prie kojų,
išplauna, lyg nebūtų ir palietus.

Čia nėra ilgiausių repeticijų –
nėra antro šauksmo ir grįžimo,
šešėlis nebespėja ten,
kur tos akimirkos jau pralėkė seniai.

Tik viena srovė – ir tu joje,
bet ne žiūrovas ir ne pastaba paraštėje,
o gyvenimas – pats šokis, einantis
tarp pradžios ir pabaigos.

Branginkime akimirką kiekvieną,
nes kitos tokios daugiau nebus –
netylėk, kai reiks dainuoti,
nestovėk, kai bangos kvies.

Šis stebuklas duotas mums tik kartą,
ne kaip dovana, kurią mes galime atidėt, –
o kaip durys, kurios mums
atsidaro iš vidaus gelmių.

Atverti sielos tylius vartus –
tai ne drąsa, tai įkvėpimas.
Skristi ne į aukštį –
o į save giliau, tikriau.

Tau, mano meile, šie žodžiai skirti,
Kurie kasdienybėje gimsta širdy.
Surinkau mintis, kurias tau nešu,
Nes būti kartu man be galo džiugu.

Noriu tiek daug, o kartu – tiek mažai,
Kad audrai užklupus ramintų delnai.
Noriu kasdien būti arti tavęs,
Kai naktis mus į ramybę nuves.

Noriu tikrumo be žodžių sunkių,
Tavo dėmesio ir švelnių akių.
Būti laukiamu, o ne tik dalimi –
Sunkiausią akimirką įveikti kartu.

Noriu lengvai juoktis, o kartais tylėti,
Žinant, kad esu ten, kur likti saugu.
Tai ne reikalavimai – meilės siekiu,
To paties ir tau iš širdies aš linkiu.

Mes turime laiko sustoti,
Tarp skubėjimo pajaust jo tėkmę.
Ir tyliai pažvelgti į savo vidų –
Atrasti, kas turi prasmę.

Mylėti šį gyvenimą ir žemę,
Tik reikia mums kartais sustoti.
Prisimenant vaikystės akimirkas,
Dažniau imti ir pasvajoti.

Ir niekad nebus per vėlu
Susigrąžint tikėjimą širdžiai,
Ištarti su šilta šypsena:
„Aš viską spėjau suprast".

Kol esame šioje žemėje,
Nebus per vėlu po sausros
Sulaukti gaivaus lietaus,
Pradėti nuo tyros pradžios.

Ir leisti sau tiesiog pabūti –
Be jokių kaukių ir rolių.
Pajust, kaip šildo saulės spindulys,
Grąžindamas mus iš tolių.

Tu žengei drąsiai pro duris,
Bet šiluma čia pasiliko.
Mes turime laiko kurti, veikt,
Kol tikėjimas ir meilė nušvito.

Trys mano saulės, trys ryškios žvaigždės,
Mano pasaulio gražiausi žiedai.
Jūsų vaikystė čia greitai prabėgo,
Sesės ir draugės išlikit visada.

Karolina – kaip rytmečio vėjas,
Pilna gyvybės, džiaugsmo, šviesos.
Tavo šypsnis man sielą sušildys,
Duos man stiprybės ilgai dar gyvuot.

Simona – gili ir jautri,
Mano širdies paslaptis ir jėga.
Tu kaip upė švelniai dainuoji,
Eini per pasaulį sava vaga.

Auguste, mažoji, šviesioji,
Mūsų namų vasarinė darna.
Savo juoku tu visus užburtum,
Būk visada laiminga, linksma.

Aukite, žydėkite, mano mergaitės,
Skriskit į tolį laisva dvasia.
Žinokit, kad tėviškos rankos
Saugos ir lauks Jus visada.

Tėtis Andrius Krivickas, 2026-05-26

Kur stovi senas Meilės dvaras,
Ten laikas bėga pamažu.
Iš čia išėjo pyktis senas,
Aplinkui gera ir gražu.

Aukšti beržai prie kelio rymo,
O paukščiai gieda medžiuose.
Čia širdys randa nuraminimą,
Ir meilė žydi žieduose.

Balti langai į saulę žiūri,
Seni laiptai veda mus aukštyn.
Kiekvienas čia namus sau turi,
Ir džiaugsmas liejasi širdin.

Nereikia pykčio čia nei lašo,
Tiktai gerumo ir šviesos.
Šį eilėraštį vaikai čia skaito,
Apie ramybę Meilės dvaro.

Tėti jau ketvirtis amžiaus, tavęs nebėra,
Užaugo vaikai ir pasikeitė pasaulis.
Bet tavo ramybė ir tėviška dvasia
Iki šiol man šviečia tarsi saulė šilta.

Dvidešimt penkeri metai tylos,
O atrodo, mokei gyventi tik vakar.
Mintyse likę visi ištarti žodžiai,
Ir tavo pamokos rodo man kelią.

Aš vis dar prisimenu šypseną tavo,
Ir žingsnius, namuose aidėjusius kadaise.
Nors laikas išskirti mus šitaip skubėjo,
Tu likai gyventi ryškiuose sapnuose.

Šiandien tyliai uždegsiu tau žvakę,
Padėkosiu už viską, ką gyvenime davei.
Nors tavęs jau tiek metų matyti nelemta,
Amžiams širdyje liksi man gyvas.

Žvelgiu į tolį, kur dangus liepsnoja,
Ir mintimis keliuosi ten, aukštai,
Kur tu, tėveli, radai namus naujus,
Kur neskauda ir nelyja amžinai.

Nors rankos tavo jau nebepasieksiu,
Jaučiu tavo ramybę vakarais.
Esu dėkingas tau už kiekvieną šviesą,
Kurią palikai mano dvasioje spindėt.

Tu neišėjai – tu tik kitaip gyveni,
Ramiam vėjo gūsy, žvaigždžių mirgėjime.
Kaip angelas sargas mane tu lydi,
Suteikdamas stiprybės kasdieniam ėjime.

Užgeso žemiškos šviesos, bet liko atmintis,
Kuri jokių laiko audrų nebijo.
Ilsėkis ramybėje, tėveli mano brangus,
Tavo meilė mano širdy niekad neišblės.

Sena arka saugo paslaptis gilias,
Lietus nuplauna grindinio plytas.
Pilkam fone, kur sienos pasenę,
Aš matau mus – dvi sielas čia esant.

Ir ranką padavus, baimė pranyksta,
Šešėliai gatvių tyliai nutolsta.
Per tamsius skliautus, per laiko bangas,
Draugystė tiesia tvirtas rankas.

Aukštai virš stogų, kur vėjas dainuoja,
Draugystė mus šildo, mus veda, liūliuoja.
Nesvarbu, ar lyja, ar griaustinis griaus,
Mes turim viens kitą virš miesto plataus.