⚜Publications and references
| ✦ Publikacijos ir nuorodos ✦ | |||
 |
✦ Šaltiniai & Tyrimai
Istorijos puslapiai – mūsų atminties lobiai XVI–XVII a. Lietuvos didikai, nusižiūrėję į valdovus, užsidegę ėmė kaupti knygas. Šiame skyriuje – istoriniai šaltiniai, mokslinės publikacijos ir vertingos nuorodos, padedančios pažinti Lietuvos aristokratijos paveldą, žemvaldžių tradicijas ir kultūros istoriją.
|
||
.jpg) |
✦ LDK Didikai · Vikipedija Lietuvos aristokratų sąjungos gimtadienis (gegužės 11 d.) sutampa su įžymios asmenybės gimimo diena. Jeronimas Vincentas Radvila (lenk. Hieronim Wincenty Radziwiłł, 1759 m. gegužės 11 d. – 1786 m. rugsėjo 18 d.) — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas. Skaityti Vikipedijoje › |
||
Baltarusiai ir Lietuvos bajorija
― Vienos šaknys, dvi tautos — Krivičių, LDK ir Žečpospolitos paveldas ―
Baltarusiai — tai artimi mūsų kaimynai, su kuriais lietuvius sieja ne tik geografija, bet ir kraujas, kalba, teisinė tradicija bei šimtmečių bendras valstybingumas. Krivičių, Drehovičių ir Radzimičių gentys — tai baltarusių etninė šaknis; tos pačios gentys, kurių atšakos suformavo kilmingas bajorų giminės kaip Krzywiccy (Krivickai), valdę žemes ir tarnavę LDK karinei bei politinei sistemai.
Bendra valstybinė tradicija: LDK ir baltarusiai
Baltarusiai kaip tauta savo politišką savarankiškumą prarado XIII–XIV amžiuje, kai Polocko, Smolensko ir kiti kunigaikščiai pateko į Lietuvos globą. Tačiau tai nebuvo užkariavimas įprasta prasme — tai buvo susiliejimas. Anot Kazimiero Šeškevyčio darbo „Baltarusiai ir jų tautinis atgimimas" (Kaunas, 1909), baltarusiškoji kalbinė ir rašytinė kultūra kelis amžius buvo oficiali Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos kalba — naudota įstatymuose, laiškuose, raštuose ar oficialų dokumentuose „gromatose", kunigaikščių paliepimų tekstuose.
1568 metų Lietuviškame Statute nustatyta, jog „žemės raštvedys privalo rusiškomis raidėmis ir rusiškais žodžiais visus laiškus, išrašus ir pakvietimus rašyti, o ne kokia kita kalba ir žodžiais". Tokia buvo tikroji LDK daugiakalbiškumo realybė — ne asimiliacija, o abipusis legitimumas.
Krivičių giminė: tiltas tarp dviejų tautų
Krivickų (Krzywiccy, Krzywicki) giminė — vienas ryškiausių šio dvitautiškumo pavyzdžių. Ji kildinama iš Krivičių arba Krivų gentės — rytų slavų genčių grupės, gyvenusios VIII–XII a. dabartinės Rusijos, Baltarusijos ir Latvijos pasienio kraštuose. Krivičiai įsikūrė ant variagų kelio į Bizantiją ir prekiavo su variagais. Pagrindiniai genties centrai buvo Izborskas, Gnezdovas ir Polockas.
Krivickai–Krivickiai (Krzywiccy, Krzywicki) iš Rogvolodo (X a.) aplinkos buvo pirmieji Polocko kunigaikščiai — pasiskirstę po Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Lietuvos žemes. Lietuvos LDK už karinius nuopelnus įgiję herbą Lietuviškas Vytis. Giminė įtakingiausia buvo Žečpospolitos laikotarpiu, giminiavosi su kunigaikščiais Masalskiais Trakų kunigaikštystėje.
Herbarz Polski — Krzywiccy, p. 33–39
Originalus rankraštinis šaltinis, liudijantis Krivickų (Krzywiccy) giminės šakas pagal herbus — patvirtinantis giminės autentiškumą Žečpospolitos bajorų registruose. Egzempliorius saugomas Varšuvos universiteto bibliotekoje (Biblioteka Uniwersytetu Warszawskiego).
Krivickai — sena kilminga šeima Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lenkijos herbyno (Herbarz Polski) XIII tome randame išsamius įrašus apie Krivickų (Krzywiccy / Krzywieccy) giminę — bajorų šeimą, kurios pėdsakai siekia XV amžių ir apima plačias Lietuvos, Lenkijos bei Ukrainos žemes.
Kilmė ir herbai
Krivickai naudojo kelis herbus: Kierdeja, Ostoja, Lubicz, Massalski, Strzemię, Pogonia ir kitus. Tai liudija apie sudėtingą giminės istoriją — skirtingos šakos per šimtmečius susijungė arba išsišakojo, o legitimacijos metu kildavo didelė painiava dėl tikrojo herbo.
Geografija
Krivickai gyveno ir valdė dvarus įvairiuose regionuose: Vilniaus vaivadijoje, Chełmo, Lvovo, Przemyšlio, Podolės, Kijevo, Voluinės, Lucko, Naugarduko žemėse ir kitur. Jų valdos buvo išsibarsčiusios per didžiulę LDK ir Lenkijos teritoriją.
Tarnystė ir pareigos
Giminės nariai ėjo aukštas pareigas: karaliaus dvariškiai, rotmistrai, teisėjai, komorininkiai, seniūnai, pakamario pareigūnai, Seimo pasiuntiniai. Kai kurie dalyvavo karaliaus rinkimuose — pasirašinėjo Augusto II, Vladislovo IV, Michało ir kitų valdovų rinkimus.
Pirmieji žinomi atstovai
Vienas seniausių minėjimų — Mitko Krywcow (1475 m.), liudijęs prie Sanguškovų dalybų. Kitas žymus atstovas — Olechno Fedorowicz Krywiec (1525 m.), karaliaus dvariškis, Vilniaus pakamaris, horodničius ir Trakų civūnas, dalyvavęs kariniuose žygiuose.
Bajorystės patvirtinimas
Įvairios Krivickų šakos bajorystę tvirtino skirtingais laikotarpiais — nuo XVII a. iki XIX a. pradžios: prieš Vilniaus Kilmės Deputaciją, Galicijos Luomų Departamente, Kijevo, Podolės ir Voluinės gubernijose.
Pilnas vertimas iš lenkų kalbos — puslapiai 33–39
Puslapis 33 — Krzywcowie · Krzywczyccy
...iš Czaplińskių. Helena, už Aleksandro Żochowskio 1679 m. (Perp. Czer. 11 f. 148 ir 13 f. 617). Ta pati, tikrai, tačiau vadinama Elžbieta iš Krzywańskių, 1-a v. Żochowska, 2-a v. Andrzejowa Polkowska, 1701 metais perduoda sumą iš Magierowej Woli (Perp. Czer. 16 B f. 67). Antoni pasikvietė į teismą 1717 m. Iskrzynę dėl 6 000 florų (Gr. Krak. Oblig. 140 f. 943).
KRZYWCOWIE v. KRYWCOWIE h. OSTOJA, Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Ponas Mitko Krywcow, 1475 m. liudija prie Sanguškovų dalybų (Arch. Sang.). Semen Paludin Krywcow, 1552 m. Polocke. Olechno Fedorowicz Krywiec, 1525 m. karaliaus dvariškis, 1532 m. Vilniaus pakamaris, 1536 m. horodničius ir Trakų civūnas, buvo dar 1546 m. ir somiliškio lūkštininkas. Kariniuose žygiuose tiekdavo 4 žirgus. Iš žmonos Hannos, Siemiono Žabos dukters, turėjo dukterį Polonę, žmoną 1-a v. kunigaikščio Janušo Romanowicziaus Lubeckio, mirusio 1548 m., ir 2-a v. 1551 m. Iwano Mikuliczo (ML.). Jo brolis Iwan, sesuo Hanna.
Lew Iwanowicz, karaliaus dvariškis 1510 m. Anna Olechnówna Krzywcówna, žmona 1-a v. kunigaikščio Jerzego Massalskio 1584 m., o 2-a v. 1607 m. kunigaikščio Marcino Gedroico, Mścisławo vaivados. Hryńko Michajłowicz Krzywy, Slanimo žemės kariuomenės vadas 1536 metais. Dymitr ir Krzysztof 1665 metais įsigijo Wiedźmę už 30 000 florų nuo Czarkowskio, kurią Benedykt ir jo žmona Beata Wołodkowiczówna 1696 m. pardavė Bakanowskiui. Jerzy, Darevo bendrasavininkis, vedęs 1695 m. Katarzyną Hordynianką. Krystyna, kunigaikščio Kazimiero Samuelio Sokolińskio žmona 1654 m. Krzysztof Władysław, deputatas prie pacta conventa 1669 m. Jerzy su žmona Anna iš Darewskių turi įvairių daiktų Wiedźmėje. Halszka iš Krzywcovų, Wawrzyńco Czarkowskio žmona 1671 m. Andrzej Kazimierz su Naugarduko vaivadija, o Jan su Vilniaus vaivadija pasirašė Augusto II-ojo rinkimą. Sokołowscy 1720 m. gavo karališkąjį sutikimą perleisti Božos dvarus Lucko srityje Janui.
Adam, Smolensko stalninkas 1736 m., Darevo paveldėtojas 1746 m. Po jo liko našlė Teofila iš Szaszewskių (Bracł. XVI f. 1039 ir A 27 Wstęp f. 107). Jan, Infliantų tiltų prižiūrėtojas 1765 m., mirė 1784 m. Žiūr. Okołowicz.
KRZYWCZYCCY, kartais KRZYWIECKI, iš Krzyweczyc, Lvovo žemėje, kurių dalis dar 1515 m. jiems priklausė (Paw.; Jabł.). Niesiecki jiems suteikia herbą Topór. Ant Stanislovo antspaudų nuo 1427 m. Zamoyski atrado (Nota 1072) Awdaniec herbą. Tas pats Stanisław, akto iš 1454 m. minimas kaip tikrasis gimęs brolis Pawłas iš Pieczychwostovų, kuris buvo Gozdawita. Tad šis herbas taip pat priklauso Krzywczyckiams.
Stanisław Krzywczycki v. Krzywiecki, 1441–1458 metais turi daug bylų Lvove, paveldėjo Krzywczycach, Brzuchowicach ir Dussanowie, paliko dukteris: N. už Janušo iš Podmostnego ir Małeczkowic 1452 m. ir Anną už Mikołajo Romanowskio, Lvovo pakamario 1461 m., ir sūnus: Janą, pasirodžiusį 1441–1456 metais; Piotrą; Jakóbą ir Stanisławą, bevaikį su Jadwiga Goworkówną iš Lipicy, 2-a v. Janową Kobylowłocką 1491 m.
Piotr, Lvovo grodzko teisėjas 1501–1505 m., buvo vedęs Anną, Jano Słupskio iš Wojciechowic dukterį, našlę po Mikołajus Zandowskis...
Puslapis 34 — Krzywiccy
...jo ir išsiskyrusios žmonos galbūt buvo Anna iš Biełkų, minima 1493 m. buvusi Piotro Krzywczyckio žmona. Jo duktė Katarzyna — už Dobiesławo Wysockio 1504 m.
Po Jakóbie, mirusio prieš 1500 m., liko našlė Katarzyna ir sūnūs: Andrzej ir Krzczon 1500 m. Andrzej gyveno dar 1522 m. (AGZ. IX–XVIII). Toliau jie sutinkami Chełmo žemėje.
Wawrzyniec turi bylą su Tarłą 1566 m. (AGZ. X. 1355), Uhrowskos paveldėtojas, vedęs 1572 m. Pudencjanną v. Potencjanną Uhrowiecką, Chełmo žemės medžioklės prižiūrėtojo dukterį. Jo duktė Elžbieta Jerzowa Polanowska, o sūnūs: Zbożny ir Aleksander, vedęs Elžbietą iš Oleksowa Gniewoszówną. Abu broliai 1602 m., o Aleksander 1619 m. bylinėjasi dėl žalos su Chełmo rusų kapitula (Akta 19). Gal ta pati Elžbieta buvo 1-a v. žmona Pawłui Łaszczui Tuczapskiui 1583 m. (Teka Rulikowskio).
Aleksander, Uhrowskos paveldėtojas, paliko sūnų Janą Tomaszy ir dukteris: Jadwigą, 1-a v. kunigaikščio Aleksandrową Szujską, Bresto vėliavninkę, 2-a v. Stanisławową Cieciszewską, Lvovo kaštelionienę; Potencjanną Samuelową Humnicką; Izabellę, 1-a v. Zbigniewową Karwicką, 2-a v. Michałową Pociejową ir Katarzyną, vienuolę.
Jan Tomasz, karaliaus dvariškis ir Chełmo seniūnas 1643 m., vedė Barbarę Noskowską ir iš jos paliko dukterį Teresę, 1-a v. už Mikołajo Kazimiero Podoskio, Rozan pakamario, 2-a v. už Teofilo Grzybowskio, Czersko pakamario, 3-a v. už Andrzejo Sługockio, Chełmo vėliavnininko (Wyr. Lub. 34 f. 696; Zap. Lub. 3 f. 650; 18 f. 1329; 35 f. 44; 38 f. 481 ir 43 f. 228; Woł. V B f. 381; M. 268 f. 61 ir 269 f. 169).
Filip, dažniau vadinamas Krzywieckim, 1612 m. nusipirko Rusino dalis iš Suchorabskių, vedęs Reginą Żulińską, Hieronimo dukterį, 1601 m., kuri, būdama našle, 1627 m. sudarė susitarimą su jo paveldėtojais. Zofja, Jakóbo Moszyńskio žmona 1655 m. (Teka W. Rulikowskio). Mikołaj, Chełmo apskrities rotmistras, 1638 m. (Bracł. IX f. 25).
KRZYWICCY v. KRZYWIECCY. Šio pavardės šeimų yra kelios ir sunku jų narius suskirstyti pagal tinkamus herbus, ypač kad jie patys per legitimacijas sukėlė didelę painiavą.
KRZYWICCY v. KRZYWIECCY h. KIERDEJA, tikėtinai kilę iš Chełmo žemės, kur yra Krzywice, kurių bendrasavinikis buvo Mikołaj Krzywicki 1564 m. (Paw.; Jabł.). Feliks Krzywicki, Chełmo žemės komorininkas 1528 metais. Stanisław, brolis, dalyvavo 1577 m. Chełmo žemės visuotiniame žygyje. Tais pačiais metais ten pat Krzysztof Krzywicki ir Adam iš Krzywic 1594 m. (Akta XIX ir XXIII). Aleksander, karaliaus rotmistras, 1605 m. (DW. 32 f. 158). Jan, vedęs Jadwigą Knichowską, Krzysztofo dukterį, 1614 m. Tas ar kitas Jan, vedęs Anną Szadurską, Jano dukterį, 1618 m. Anna, Andrzejo duktė, Walento Siekluckio žmona 1622 m. (Zs. Bełs.). Wawrzyniec, vedęs Elžbietą (iš Dubrawskių) 1645 m., perduoda sumą Trzcińskiams (Zs. Bełs. 67 f. 797).
Bazyli, iš Katarzyny Wronowskos, turėjo sūnų Zygmuntą, vedusį Barbarą Piotrowską, iš kurios: Katarzyna Andrzejowa Duninowa Brzezińska; Bogumiła...
Puslapis 35 — Krzywiccy (tęsinys) · h. Lubicz · h. Massalski · h. Ostoja · h. Strzemię
...Józefowa Szczucka 1747 m.; Józef ir Aleksander. Abu 1725 m. įsigijo Czesławice Liublino apskrityje (Quat. IV f. 179).
Aleksander vedė Joannę Łącką, kartu su kuria 1744 m. buvo įvestas į Magnuszewą ir Grzybową (Perp. Czer. 27 f. 124) ir iš jos paliko: Franciszkę, už Antono Pileckio, ir Józefą.
Józef, Augusto III-ojo šalininkas 1733 m. (Oblig. Warsz. 49 f. 605), Czersko burgrabia 1762 m., Czersko žemės kapturinio teismo teisėjas 1764 m. (Perp. Czer. 32 f. 202), Radomo žemės komorininkas, 1777–1793 metais Radomo apskrities civilinis-karinis komisaras, 1792 m. įsigydamas iš Cichockos Bartodziej ir Brzozowszczyzna dalis, išvardino visus savo protėvius iki Bazylio (Ibid. 108 f. 463). Iš Katarzyny Pułaskos turėjo du sūnus: Michałą Stanisławą Józefą, gim. 1767 m. Goryńskos parapijoje, ir Piotrą Ignacą Antonį, gim. ten pat 1773 m., abiejų bajorystė patvirtinta 1803 m. Vakarų Galicijoje (Quat. IV f. 179). Iš jų: Stanisław, Stanislovo Augusto šambelanas, 1791 m. užrašė dožyvocinį įrašą žmonai Felicjanai iš Gogolewskių, Jakóbo dukteriai, Różan iždininko, ir Izabelli iš Łagodzińskių (Ibid. 40 f. 364 ir 414; 41 f. 289 ir 42 f. 86).
Józef Krzywicki, Stanislowo sūnus, ir Juljan Wilhelm, Józefo sūnus, legitimavosi iš bajorystės Karalystėje prieš 1850 m. Tekla Krzywiecka, Antono duktė, už Józefo Krasowskio 1796 m. (Perp. Czer. 40 f. 530). Ignacy, Augusto III-ojo šalininkas 1733 m. (Oblig. Warsz. 49 f. 606). Ludwik Franciszek Joachim 1865 m., Tadeuszo ir Kamillės Iwanickos sūnus.
KRZYWICCY h. LUBICZ. Stefan, tituluojamas Sanoco iždininku, iš Katarzyny Sieniawickos turėjo sūnų Janą, vedusį 1-a v. Anną Terlecką, 2-a v. Marjanną Polańską. Jo sūnūs: Jan, gimęs iš pirmosios žmonos, ir Paweł, gimęs iš antrosios, legitimavosi iš bajorystės 1808 m. Galicijos Luomų Departamente.
KRZYWICCY h. MASSALSKI. Ambroży, Piotro sūnus, Piotr, Dominik ir Paweł, Józefo sūnūs, Benedykt, Piotro sūnus, ir Józef, Józefo sūnus, legitimavosi iš bajorystės Karalystėje prieš 1850 m. Tai tikriausiai bus Krzywieccy.
KRZYWICCY h. OSTOJA. Mikołaj Krzywicki 1552 m. mokėjo Piotrkovo apskrities rekrūtinį mokestį iš Krzywic (Wittyg). Šio kaimo neranduose Pawińskio rekrūtinėse knygose, nei Geografiniame žodyne.
KRZYWICCY h. STRZEMIĘ. Andrzej, Onufry, Wincenty ir Jerzy, Tadeuszo ir Adamo sūnūs, Józef ir Jerzy, Stanislowo sūnūs, visi Marcino proanūkiai, Franciszko Krzywiczkio, Rzeczycos komorininko, 1737 m. Sutoki-Szawiałowszczyzna, Balejwic ir Markowicz Mścisławo vaivadijoje savininkų proanūkiai, legitimavosi iš bajorystės 1820 m. prieš Vilniaus Kilmės Deputaciją. Piotr Krzywicki iš Jarkiewicz atvedė vieną amatininką į Smolensko gynybą, o Matjasz pats stojo 1654 m. (Arch. Zbor. 14 f. 21).
Puslapis 36 — Krzywiccy įvairūs · Seferowie
Piotr Krzywicki, 1663 m. pridėtas Oršos rekrūtams. Aleksander, Stanislowo Leszczyńskio šalininkas, 1733 m. seimikelyje Mścislawe (Ist. Jur. Mat. XXV).
KRZYWICCY v. KRZYWIECCY įvairūs. Andrzej Czelck iš Krzywezy, 1469 m. parodė per lustraciją karališkuosius privilegijus ant Krzywczės ir įvairių Podolės bei Haličo žemių valdų (Jabł.). Kondrat Krzywicki-Mokreński 1575 m. Lucke. Ostaf Mokreński, įkaitu paliko Krzywice Lucko apskrityje, už 200 kapų grašių Ilińskiui 1582 m. (Op. Łuc. 2049 ir 2060 f. 9). Bazyli Krzywicki, Zwahel seniūnas, Krzywic paveldėtojas Lucko apskrityje, 1583 metais (Jabł. f. 103). Konstanty, Tatjannos iš Krzywickių Jaroszowych Rochaczewskos vaikų globėjas 1612 m.
Jan, Lubačowo podseniūnis 1503–1504 m. (AGZ. XIX f. 483). Jan, vedęs Zofją Zaleską 1586 m. (Wyr. Lub. 30 f. 301), Ciołkowic Kamenyco žemėje paveldėtojas 1591 m. Jo sūnus Maciej, 1619 m. Jerzy 1591 m., Andrzej 1619 m. Podolėje. Jakób, vedęs Barbarą Łabęcianką, 1-a v. Pawłową Kruszełnicką, 2-a v. Krzysztofową Kowalewską 1623 m. Jo duktė Barbara, už Michało Łabęty 1631 metais. Jan, vedęs Jadwigą Kurowską, mirė bevaikis prieš 1634 m. (Teka Rulikow. iš Kamenyco aktų).
Jan, Pynsko pasiuntinys, Jono Kazimiero rinkėjas. Krzysztof su Naugarduko vaivadija, o Józef ir Świętosław su Bresto-Lietuvos vaivadija pasirašė karaliaus Michało rinkimą. Aleksander su Kijevo vaivadija pasirašė Vladislovo IV rinkimą. Tomasz, Kijevo horodničius 1718 m. Franciszek, Antoni ir Anna, nepilnamečiai, Kijevo vaivadijoje, Lipowskio globoje, 1722 metais (Kij. IX f. 285 ir X f. 1230). Antoni pasirašė Lietuvos bajorų manifestą 1763 m. (V. L.). Ksawery, Grodno rotmistras 1786 m., Romejkow seniūnas 1796 m. (DW. 111 f. 1319 ir 112 f. 1187).
Witalis Jan Paweł su sūnumi Erazmu Witalisiu, Piotro Jano sūnus, Stanislowo anūkas, legitimavosi iš bajorystės 1857 m. Podolės gubernijoje.
1848 m. Kijevo gubernijoje legitimavosi: Bazyli su sūnumis Danieliumi ir Jakóbu, Leono sūnus, ir Prokop, Jacentas su sūnumi Ireneuszu, Antonim Cezarymu ir Stefan, Bazylio sūnūs, Piotro anūkai, Jano proanūkiai, Józefo proproanūkiai.
1848–1875 metais Voluinės gubernijoje legitimavosi: Teodor su sūnumi Kazimieru ir anūku Tytusu, Bazylio sūnus, Michało anūkas, Bazylio proanūkas, Stanislowo proproanūkas; Ludwik su sūnumi Janu ir anūkais Hieronimu ir Antoniu Kazimieru; Szymon su sūnumis Jakóbu, Adamu ir Piotru, ir anūkais Filemonu Wiktoru ir Andrzeju, Adomo sūnumis, abiejų Pawło sūnumis, Kazimiero anūkais, minėtojo Bazylio proanūkiais, Stanislowo proproanūkiais.
KRZYWICCY v. KRZYWIECCY SEFEROWIE. Sefer Krzywicki, Petyhorzeco, įsikūrė Seferówkos kaime, kitaip Krzywą vadintame, ir valdė jį iki mirties. Jo sūnūs Iwan ir Piotr 1616 m., po kurių mirties Zygmuntas III-asis suteikė Seferówką 1629 m. Barskiems jėzuitams. 1623 m. gyveno Piotro Sefer Krzywieckio sūnūs Fedor ir Hrehory (M. 170 f. 171).
Puslapis 37 — Krzywieccy iš Krzywezy, Przemyšlio žemė
KRZYWIECCY, kartais KRZYWICCY, iš Krzywezy, Przemyšlio žemėje. Kokį herbą turėjo pirmieji Krzywezy savininkai, nežinoma. XVIII-ojo pabaigoje ir XIX-ojo pradžioje, legitimuodamiesi Lvove iš bajorystės, vieni parodė Kierdejo herbą, kiti — savąjį (Massalskio atšaką).
Dziersław iš Krzywezy, miręs pradžioje 1437 m., paliko našlę Małgorzatę ir dukteris: Katarzyną, už Jerzio Czeszykio iš Bukowego 1437 m.; Jadwigą, Dolińskio našlę, Przemyšlio teisėjo, 1461 m., ir Beatę, atiduotą po 1446 m. už Pakoszo Czelatyckio iš Kusienio ir sūnus: Janą, vadinamą Lakwa, Rafałą, Mikołajų Chabrego ir Zebrydą, kitaip Klewką. Motina kartu su sūnumis 1437 metais įsigijo Krzywezy vaitystę nuo Jano iš Parwazino, Soli podo župininko. Šią vaitystę sūnūs 1446 m. grąžino motinai dožyvočiu, prieš tai 1444 m. užbaigę viso turto dalybas, kurias 1446 m. pakartoję. Jan Lakwa paėmė Chyrzyną, tačiau ją 1446 m. pardavė broliams Klewkui ir Rafałui; Rafał paėmė Kupnę ir Uhrzeczpole, Mikołaj ir Klewek — Krzywczę ir Wolę Krzywiecką. Paskutiniai abu mirė bevaikiai, Klewkas nebe gyvas jau 1468 m., o Mikołajus mirė 1480 m.
Jan Lakwa, iš žmonos Jagienki Morawianki iš Iwanczegopola, 1-a v. Piotrowos Burzyńskos iš Pielli, už kurią gavo 400 grašių kraitį, paliko dukterį Katarzyną, už Rafało iš Próchnika, mirusią bevaikę 1470 m., ir sūnų Janą Lakwiczo Krzywieckio.
Jan 1468 m. su stryjais pasidalino paveldą po stryjaus Zebrzydo, 1474 m. pardavė savo dalis Krzywezy ir Chyrzynė už 800 grašių Dobiesławui iš Żyrawicy, 1490 m. paėmė į užstatą už 1 200 lenkiškų auksinų Krośno vaitystę nuo Andrzejo Rzeszowskio, mirė 1506 m., palikdamas iš žmonos Agnieszki Kulikowskos, Piotro dukters, tas pačias dukteris. Iš jų: Agnieszka ištekėjo už Stanislowo Pantełowskio 1496 m.; Jadwiga — už Stanislowo iš Porudna 1502 m.; Katarzyna — už Mikołajo Tomaszowiczo iš Dambowo (Osieczkowskio) 1502 m.
Rafał, antrasis iš eilės Dziersławo sūnus, 1467 m. užtikrino žmonai Jadwigai 200 grašių kraitį, 1469 m. parodė karaliaus raštą dėl 650 grašių Krasicach, 1472 m. pardavė Ruszelczyces už 700 grašių Dobiesławui iš Żyrawicy, mirė 1502 m., palikdamas keturias dukteris ir tris sūnus. Iš jų: Małgorzata, už Aleksandro Orzechowskio 1474 m.; Anna, už Broniszo iš Kociny ir Korytnik 1480 metais; Barbara, 1-a v. už Piotro Chołowskio 1491 m., 2-a v. už Mikołajo Mzurowskio 1503 m.; ir Katarzyna, už Mikołajo Zawięzos iš Lasek, našlė 1498 m.; sūnūs: Dziersław, Bernard ir Mikołaj.
Dziersław, 1487 m. yra Krokuvos universiteto studentas, 1508 m. paveldėjo pusę Krzywezy ir Ruszelczycos. Bernard, vedęs Zofją Laskowską, Mikołajo, Mościskų vaito, seserį, už kurią gavo 100 grašių kraitį 1488 m., Krasic, Krzywieckoj ir Tytowos Woli paveldėtojas 1508 m. Mikołaj, Kupnos paveldėtojas 1508 m., 1512 m. su broliu Bernardu gavo valdymo Krasic patvirtinimą, o 1511 m. žmonai Małgorzacie, Jano Świętopełko Zawadzkio dukteriai, užtikrino 300 grašių kraitį (AGZ. X, XIII, XVIII, XIX; Paw.; Zs. Przem. 6 f. 807).
Puslapis 38 — Krzywieccy (tęsinys) · h. Pogonia
Melchjor Krzywiecki, 1578 m. Borsowo žemės lvovietis paveldėtojas (Paw.). Michał, vedęs Anną Liubline 1589 m., o Jerzy, vedęs Katarzyną 1595 m. (Wyr. Lub. 34 f. 625 ir 63 f. 417). Paweł ir Franciszek su Sandomiero vaivadija pasirašė karaliaus Michało rinkimą. Melchjor 1662 m. gavo iš karaliaus Rokitnio vaitystę (AGZ. X). Melchjor, iš Zofjos Chmieleckos, turėjo sūnų Michałą, kuris 1736 m. atsiskaitė Dziewałtowskiui iš sumos Kadłubiskose (Gr. Bełs.).
Paweł, Andrzej, Piotr ir Felicjan, Stanislowo ir Helenos (Elžbietos) Pieniążkówna sūnūs Liubline 1692 m. (Zap. Lub. 68 f. 591). Jie turėjo dar brolį Maciejų, kuris kartu su Piotru 1723 m. bylinėjosi dėl Winnikų Przemyšlio žemėje (Czerniech. f. 783).
Jan, Bazylio sūnus, ir Jan, Stefano sūnus, Krzywieccy h. Kierdeja, kaip Stanislowo ir Pieniążkównos anūkai (greičiau proanūkiai?), Lvove 1787 metais. Bazyli gavo 1681 m. karališkąjį sutikimą išpirkti Strzyłkų vaitystės dalis, vadinamos Krzywieckami, iš Kochanowiczo rankų (Zs. Przem. 132 f. 1617).
Iwan ir Kost, Strzałcko broliai Krzywieccy. Kosto sūnūs: Iwanas, Andrzejus, Mojsiejus ir Jackus, 1651 m. Sanoke (Gr. Sanoc. 164 f. 132). Piotr, gyvenęs 1669 m., turėjo iš Marjannos Ilnickos Anną Zadzielską ir Janą, po kurio Bazyli paliko Jakóbą ir Piotrą, 1782 m. Viciowo dalių paveldėtojus. Piotr 1833 m. atidavė iš karališkojo suteikimo gautą Viciowo vaitystę sūnui Janui. Jan mirė 1853 m. Lvove, palikdamas iš Adolfinos Klöcknerówna: Gustavą, gim. 1839 m., kuriam globą vykdė Ignacy. Ewa, Jano ir Fennos Matkowskos duktė, antroji Hrehoro Komarnickio žmona, našlė 1765 m. (Gr. Przem. 264 f. 433).
Jacek, Teodoro sūnus, Jano anūkas, paliko Bazylį, Michałą ir Mikołajų, Krzywem vaitystės savininkus, vestusius Anastazją Zubrzycką, iš kurios Eljasz ir Michał, gyvenę 1838 m. (M. D. Wąs. iš A. Lwows. For. Nob.). Stefan, našlys, 1758 m. Czortkowe vedė Różę Kossakowską.
Jan, priedo Rosołowicz, Bazylio ir Annos Dobrzańskos sūnus, Piotro ir Marjannos Wysoczańskos anūkas, legitimavosi iš bajorystės kartu su sūnumis: Janu, Mikołaju ir Onufrymu 1782 m. Trembowelų grodzko teisme (Prot. 301 f. 57).
Andrzej paliko iš Juliannos N.:
a) Sebastjaną, po kurio, iš Barboros Gruszeckos, Jan Chrzciciel 1812 m.
b) Janą, vedusio Teodozją Topolnicką, iš kurios Piotr vedė Marję Towarnicką ir iš jos paliko: Janą, Pawłą ir Onufrį Antonį 1831 m., legitimuotus iš bajorystės su Massalskio herbu Galicijos Luomų Departamente.
Onufry Antoni, apsigyveno Gwoździcu, turėjo iš Antoninos Józefy Strohuber dukterį Antoninę Gabrjelę, gim. 1848 m. Nagórzance (metr. Czortkowe).
KRZYWIECCY h. POGONIA, iš Lidzkio apskrities. Justyn su sūnumis Nikodemu ir Józefu, Tadeuszo sūnus, Dominiko anūkas, Mikołajo proanūkas, 1698 m. Czechowszczyzna Lidzkio apskrityje savininkas, legitimavosi iš bajorystės 1819 m. prieš Vilniaus Kilmės Deputaciją.
Puslapis 39 — Krzywińscy · Krzywisz · Krzywkowscy
KRZYWIŃSCY h. HABDANK. N. Krzywiński, Czerniechowskio pakamaris, mirė 1703 m. Jan, Naugarduko-Sieviero iždininkas, mirė 1732 m. Jan, druskos kamerų rašytojas Górze, 1734 m. surašė testamentą. Jo duktė Agnieszka, gimusi iš Katarzyny Dynowskos, 1741 m. už Dominiko Winklerio, Owruco stolininko. Marjanna, už Stanislowo Bychawskio 1738 metais (Perp. Czer. 23 A f. 310; 24 f. 420 ir 25 f. 290). Onufry Antoni, Jano sūnus, legitimavosi iš bajorystės Karalystėje prieš 1850 metus.
KRZYWISZ Mateusz, Vilkomerės apskrityje, 1764 m. (V. L.).
KRZYWKOWSCY h. PÓŁKOZIC ir SZELIGA iš Krzywek, Šrensko apskrityje. Niesiecki jiems priskiria Półkozic herbą, o p. Wittyg ant jų antspaudų rado Szeliga herbą. Prie pastarųjų priklausė: Adam ir Michał; Mikołaj Brzuszko; Jan ir Mateusz Kłosowie; Andrzej ir Bartłomiej, priedo Zwierzyna, mokantys rekrūtinį mokestį iš Krzywek 1552 m. 1578 m. sutinkame tarp gausių šio kaimo paveldėtojų Andrzejo Zwierzyną ir Szymono Brzuszką. Antoni Krzywkowski buvo Luboradza savininkas (Paw.).
Mikołajus ir Bogumił apvogti, o Mikołajus — ir Kryžiuočių įkalintas 1412 m. Jano iš Krzywkowo, Maciejo Miassy, Marcino, Andrzejo Krzywkowskio, Stanislowo ir Jano ir Piotro Spytų, Maciejo, Andrzejo Kaniaus, Maciejo ir Adomo iš Krzywkų valdos konfiskuotos buvo 1497 m., kaip bausmė už neatvykimą į karą (Wierzb. II. 815 ir 970).
Andrzej iš Krzywek Plocke, 1530 metais. Stanisław, Plocko grodzko teisėjas, 1536 m. Stanisław, Maciejo iš Krzywek sūnus, 1533 m. bylinėjasi su Mikołaju Piczka iš Krzywek. Marcin, Adomo sūnus, ir Maciej, Jano Szłosz sūnus iš Krzywek, liudijo 1534 m. Plocke. Stanisław Krzywkowski, Andrzejo sūnus, 1538 m. pavaduodavo Plocko posetiūnį.
Walenty Krzywkowski, Piotro Spytha sūnus iš Krzywek, 1541 m. pakviestas į teismą dėl sužeidimo. Kunigas Antoni, Wojciech, Jakób, Marcin ir Maciej, Andrzejo iš Krzywek sūnūs, 1542 m. bylinėjasi su Mostowskio, dėl jų išvarymo iš Krzywek dalių, įsigytų iš Małgorzatos, Elžbietos, Katarzyny, Annos ir Jadwigos, Jakóbo dukterų, bei iš Zygmunto, Marcino ir Małgorzatos, Doroto vaikų. Jakób ir Maciej, broliai Krzywkowscy, vadinami Bratki, 1543 m. apkaltino Grzegorzo, Stanislowo ir Jakóbo iš Krzywkowy dėl sužeidimo. Panašią bylą 1544 m. iškėlė Stanisław Krzywkowski, Jano sūnus iš Krzywek, prieš Wojciechą Krzywkowskį, Jano Staszaka sūnų iš Krzywek (Gr. Płoc. Wiecz. 1 f. 47; 2 f. 11 ir 206; 4 f. 297; 7 f. 32, 75 ir 308; 9 f. 52 ir 114).
Šaltinis: Herbarz Polski, XIII tomas, sud. Adamo Bonieckio. Vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą atliktas pagal originalų tekstą (puslapiai 33–39).
Egzempliorius: Varšuvos universiteto biblioteka (Biblioteka Uniwersytetu Warszawskiego) — patvirtina originalus bibliotekos antspaudas su universiteto ereliu.
Skaitmeninis šaltinis: crispa.uw.edu.pl
Bajorija ir baltarusių tautinis atgimimas
XIX amžiuje, po Lenkijos padalijimų, baltarusių inteligentija susidūrė su giliu identiteto klausimu: kas esame — lenkai, rusai ar atskira tauta? Šeškevyčio tyrimas atskleidžia, kad atsakymas brendo per literatūrą, liaudies dainas ir politinę savimonę, o lemiamiausią vaidmenį suvaidino bajoriškosios kilmės inteligentai.
Dauguma pirmųjų baltarusių rašytojų buvo kilę iš sulenkėjusios bajorijos arba mokslus ėję pas lietuvius — taip atsirado unikalus kultūrinis-politinis tiltas. Tarp svarbiausių figūrų:
Pranciškus Bohuševičius (slapyvardžiai: Maciej Buraczok, Symon Reūka s-pad Barysowa) — tikras demokratas tautininkas, visa siela tikėjęs, jog turi ateiti geresni laikai baltarusiams. Gimęs iš sulenkėjusios šeimos, advokatas Vilniuje, jis pirmas drąsiai bandė sujunginti tautiškąjį baltarusių susipratimą literatūros priemonėmis. Jo eilių rinkiniai „Dudka Bielaruskaja" ir „Smyk Bielaruski" — pirmosios šio judėjimo žiežirbos.
Musić duša čuje jakojeści hora,
Ci štości zrabiłaś… što? — chto jaho znaje:
Ci hrad žyta wybie, ci zhinie abora… — „Dudka Bielaruskaja", Peterburgas, 1907
Janka Kupała — gabiausias pastarųjų laikų baltarusių dainius, kilęs iš liaudies, tarnavo degtinės varykladoje netoli Minsko. Jo poezija — drąsus šauksmas geresniojo gyvenimo iškovojimui.
Ciomny sam, biely wus, Piadzi dźwie wałasy.
Backam hoład mnie byū, Hadawaū i karmiū;
Bieda matkaj była, Praca siłu dała… — „Żalejka", Peterburgas, 1908
Vilnius — dviejų tautų atgimimo sostinė
Naujasis baltarusių judėjimas labai smarkiai bujojo Vilniuje — mieste, kuris buvo ir atgijančios Lietuvos inteligentijos centras. Nuo 1906 metų čia ėjo baltarusių laikraštis „Nasza Doła", o jį uždarius — „Nasza Niwa", leidžiamas ir lotynišku, ir rusiškuoju alfabetu. 1908 m. gruodžio 15 d. Vilniuje pradėjo veikti draugija „Nasza Chata". Vilnius tapo tikru dviejų tautų — lietuvių ir baltarusių — kultūrinio atbudimo kryžkeliu.
Laiko juosta: bendra istorija
Baltarusiškoji kalba — oficiali LDK kanceliarijos kalba; bajorija bendrauja abiem tradicijomis.
Žečpospolitos seimas nusprendžia rašyti „pisarz powinien po Polsku, a nie po Rusku" — baltarusių rašomoji kalba pradeda trauktis.
Lenkų sukilimas — bandymas baltarusiškai kalbą panaudoti politiškai; išleidžiama agitacinių knygelių.
Pirmieji autentiški baltarusių tautiniai rašytojai: Bohuševičius, Niesłuchovskis — abiejų šaknis bajoriška.
Grynai tautiškasis judėjimas; draugijos ir spaudos leidiniai Vilniuje ir Peterburge.
Reikšmė Krivickų giminei
Krivickų giminė — gyvasis šios istorijos pavyzdys. Krivičių genties palikuonys, gavę LDK bajorystę ir herbą Lietuviškas Vytis, per šimtmečius tapo neatsiejama ir lietuviškosios, ir baltarusiškosios kultūrinės erdvės dalimi. Šis daugiasluoksnis paveldas — krivičiškas, baltarusiškas, lietuviškas, bajoringas — šiandien tampa ypač vertinga atminties forma.
⚜ Mokslinis šaltinis
― ⚜ ―
Šaltinis: Kazimieras Šeškevyčius, „Baltarusiai ir jų tautinis atgimimas". Švento Kazimiero Draugijos išleidimas nr. 68. Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1909.
Krivickų dvaras Vola kaime (1832–1939)
Pusę kilometro nuo Lunnos miestelio, Nemuno kairojo kranto žemumose (dabartinė Baltarusija, Gardino sritis), bajorų giminė Krivickai 1832 metais pasistatydino elegantišką klasicistinį dvarą.
Tai buvo tikras architektūros perlas: devynių ašių pagrindinis korpusas ant aukšto mūrinio pamato, centrinę dalį puošė šeši toskaniniai stulpai, išdėstyti pusapskritimiu — portiko sprendimas, būdingas didingiausiems to meto Europos dvarams. Aplink — trijų hektarų parkas su plačia topolių alėja, gėlynais ir tilteliais per upeliuką.
„Yra čia ypač galingų akacijų, tokių, kokių mūsų klimate dar nebuvau mačiusi, ir labai gražių amžinų liepų." — Eliza Orzeszkowa
Giminės istorija ir likimas
Krivickai valdė vadinamąją „sapiegišką" Lunnos dalį — žemes, kurios anksčiau priklausė galingam Sapiegų kunigaikščių giminei, vieniems įtakingiausių LDK didikų. XIX a. pabaigoje Jozefa Krivickaitė šias valdas atsinešė kaip kraitį ištekėdama už Vladislavo Tarasovičiaus — taip prasidėjo naujas valdos istorijos puslapis.
Tačiau XX amžius atėjo su negailestingais išbandymais. 1939 m. sovietai okupavo Vakarų Baltarusiją. Paskutinis dvaro savininkas Edvardas Tarasovičius suimamas bolševikų Vilniuje 1940 m. ir žūva kalėjime. Jo sūnūs priversti skirstytis po pasaulį — vienas atsiduria Kanadoje, kitas pereina sovietų lagerius.
Dvaras, kaip ir tūkstančiai kitų Rytų kresų rezidencijų, sovietmečiu suniokotas ir prarastas amžiams.
Iškilūs Krivickai
Liudvikas Krivickas (Ludwik Krzywicki, 1859–1941)
Vienas žymiausių giminės atstovų. Lenkų sociologas, archeologas ir mokslininkas, Varšuvos universiteto profesorius, 1921–1939 m. Visuomeninio ūkio instituto direktorius. Nuo 1900 m. aktyviai tyrė Žemaitijos piliakalnius ir kitus Lietuvos archeologinius paminklus. Už veikalą apie Kurpių kraštą suteiktas Lvovo universiteto filosofijos daktaro laipsnis.
Bronius Krivickas (1919–1952)
Poetas ir partizanas, žemininkų kartos kūrėjas. Studijavo lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo universitete, pokariu stojo į partizanų gretas ir žuvo už Lietuvos laisvę. Jo kūryba 2021 m. įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis". Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Domas Krivickas (1905–1999)
Lietuvos teisininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, teisės daktaras.
Jonas Krivickas (1929–2007)
Pedagogas, kraštotyrininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis.
Kurklių šviesuoliai Krivickai: Anykščių krašto pedagogų ir knygnešių giminė — nuo slaptų raštų iki baleto scenos
Kiekvienas miestelis turi savo „gyvąją atmintį" — žmones, kurie ne tik mokė vaikus, bet ir rizikavo gyvybe dėl lietuviško žodžio. Anykščių krašte, vaizdinguose Kurkliuose, tokie buvo Krivickai — giminė, kurios šaknys giliai įaugusios į šio krašto švietimo, kultūros ir laisvės istoriją.
Jonas Krivickas (1880–1970) — Duburio „klebonas"
Mano proprosenelis Jonas buvo tikras Kurklių krašto autoritetas. Jį vadino „klebonu" ne dėl kunigystės, o dėl solidaus stoto, griausmingo balso ir ypatingos išminties. Duburio slėnyje paties pasistatytoje sodyboje jis užaugino gausią šeimą, garsėjo kaip sumanus ūkininkas (kas gi negirdėjo apie jo „kurlianskas" bulves!) ir žmogus, kurio humoro jausmas bei gyvenimiškos pamokos lydėjo ne vieną kartą.
Jurgis Krivickas — knygnešys ir liaudies „advokatas"
Krivickų giminės pasiaukojimas Lietuvai prasidėjo dar spaudos draudimo metais. Jurgis Krivickas (gimęs 1875 m.), baigęs Kurklių pradinę mokyklą, buvo aktyvus knygnešys ir spaudos platintojas. Būdamas raštingas ir drąsus, jis ne tik platino lietuvišką žodį, bet ir padėdavo kaimynams rašyti prašymus bei laiškus, todėl žmonių buvo pagarbiai vadinamas „advokatu". Tai rodo, kad bendruomeniškumas ir pagalba kitiems buvo įaugę į Krivickų kraują.
Švietimo tradicija
Mokęsis Kurklių pradinėje mokykloje, jis pats tapo šviesos nešėju. Tai paaiškina, kodėl vėlesnės Krivickų kartos taip vertino mokslą — juk giminės šaknyse glūdi pagarba knygai ir lietuviškam žodžiui. Gera žinoti, kad protėviai buvo ne tik darbštūs žemdirbiai, bet ir tie, kurie tamsiausiais spaudos draudimo metais neleido užgesti lietuvybei Kurklių krašte.
Vilius Krivickas — Kurklių istorijos metraštininkas
Ilgametis pedagogas Vilius Krivickas tęsė giminės tradiciją saugoti tai, kas brangu. Jis buvo aistringas kraštotyrininkas, fiksavęs Kurklių praeitį: nuo žydų bendruomenės istorijų iki senųjų tradicijų. Vilius tikėjo: žmogus be savo krašto istorijos pažinimo yra tarsi medis be šaknų.
Mokytojas Steponas Krivickas — kultūrinio gyvenimo ašis
XX a. vidurio Kurklių kultūra neįsivaizduojama be mokytojo Stepono Krivicko. Kaip pedagogas ir visuomenininkas, jis telkė bendruomenę, skatino puoselėti gimtąją kalbą bei tradicijas net ir sunkiausiais laikotarpiais. Jo autoritetas rėmėsi nuoširdžiu darbu Anykščių krašto labui.
Albinas Krivickas — iš Kurklių klasės į baleto šlovę
Giminės talentai skleidėsi ir menų srityje. Iš šio krašto kilęs Albinas Krivickas tapo profesionaliu baleto šokėju, įrodydamas, kad Kurklių mokytojų įskiepyta meilė kultūrai gali nuvesti iki didžiausių scenų.
Kurklių mokykla — bendrų namų šviesa
Visi šie žmonės savo kelią pradėjo arba tęsė Kurklių mokykloje, kuri šiandien didžiuojasi čia gimusio Vasario 16-osios Akto signataro Stepono Kairio vardu. Krivickų giminės šviesa ir S. Kairio laisvės idealai čia visada žengė išvien. Daugiau apie mokyklą: Kurklių Stepono Kairio gimnazija.
Šiandien Krivickų pavardė Anykščių krašte simbolizuoja pasišventimą švietimui, knygai ir savo kraštui. Paveldėjome ne tik pavardę, bet ir dalelę tos stiprios Kurklių dvasios. Pagerbkime tuos, kurie saugojo lietuvišką žodį ir šviesą!
Šaltiniai: Lietuvos etnografijos muziejus (LIMIS), Lietuvos ypatingasis archyvas, privačios šeimų kolekcijos, Wikipedia.
Istorinės nuotraukos
Nuotraukose — Krivickų dvaras Vola kaime, fotografuotas iki 1939 m. Išlikusios keturios nuotraukos saugomos Wikimedia Commons ir yra kilę iš istoriko Romano Aftanazy archyvo.
Visą straipsnį su nuotraukomis skaitykite čia: Atidaryti PDF straipsnį
Straipsnį su nuotraukomis apie KRIVICKŲ (KRZYWICKI) GIMINĖS DVARAI: Išlikusi ir prarasta istorija / Surviving and Lost Heritage Krivickų dvaro ansamblių istorija Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje skaitykite čia: Atidaryti PDF straipsnį
Stanislovas ir Ana Krivickai — Pasaulio tautų teisuoliai (1943–1944)
Dulkovščiznos kaimas (blrs. Дульковщина), esantis Gardino rajone, saugo vieną iš drąsiausių Krivickų giminės istorijų. Čia gyvenę Stanislovas ir Ana Krivickai (lenk. Stanisław i Anna Krzywicki) Holokausto metais, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, išgelbėjo žydų šeimą nuo mirties.
Gelbėjimo istorija
1943 m. kovo mėnesį, likviduojant Gardino getą, Meirui Trachtenbergui pavyko pabėgti kartu su žmona Liba ir sūnumi Leonu. Jie nuėjo apie 20 kilometrų, kol pasiekė Dulkovščiznos kaimą ir Krivickų sodybą.
Krivickai priėmė Trachtenbergų šeimą į savo ūkį ir specialiai įrengtoje slėptuvėje po kluonu paslėpė visus tris — nors už žydų slapstymą tuo metu grėsė mirties bausmė visai gelbėtojų šeimai. Per tą laiką naciai ūkyje surengė dvi kratas, tačiau šeima liko neišduota. Trachtenbergai Krivickų ūkyje buvo slapstomi daugiau nei metus — iki pat regiono išvadavimo 1944 m. liepą. Visi trys išgyveno karą.
„Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį." — Pasaulio tautų teisuolių medalio įrašas
Oficialus pripažinimas
Už šį pasiaukojimą 1993 m. gegužės 5 d. Izraelio Holokausto atminimo institutas Yad Vashem Stanislovui ir Anai Krivickams suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardą (byla Nr. 11728). Šis vardas suteikiamas tik tiems, kurie gelbėjo žydus be jokio materialinio atlygio ir patirdami realų pavojų gyvybei. Apdovanojimą atsiėmė jų sūnus Józefas Krivickas, kuris taip pat liudijo apie tėvų tvirtą moralinį stuburą.
Krivickų šeimos vardus rasite Lenkijos Pasaulio tautų teisuolių sąraše po raide K — kadangi Gardino sritis tarpukariu priklausė Lenkijai, jie klasifikuojami būtent šiuose sąrašuose.
Asmeniniai duomenys
Stanislovas Krivickas (1906–1983) buvo ūkininkas, gyvenęs Dulkovščiznoje. Ana Krivicka mirė 1980 m. Jų vaikai: Henryka, Janina ir Józefas Krivickai. Slėpta šeima: Meiras ir Liba Trachtenbergai bei jų sūnus Leonas.
Bajoriška kilmė ir giminės ryšys
Krivickai yra sena LDK bajorų giminė, Gardino gubernijoje fiksavusi savo kilmę jau nuo XVIII a. Žymiausia šio regiono giminės figūra buvo Julianas Krivickas, Gardino bajorų maršalka.
Nors Stanislovas oficialiuose dokumentuose įvardijamas kaip rolnik (ūkininkas), jis buvo viena iš giminės atšakų, pasilikusių protėvių žemėse netoli Lunos ir Gardino. Dauguma smulkiųjų bajorų — vadinamųjų „plikbajorių" ar „akalicų bajorų" — XIX–XX a. vertėsi žemdirbyste, tačiau išlaikė savo luominę savimonę. Heraldikos požiūriu, ši šaka greičiausiai buvo siejama su Strzemię (Balnakilpės) herbu — šį herbą naudojusi Krivickų atšaka 1820 m. oficialiai pasitvirtino bajorystę Vilniaus gubernijoje — arba su Lubicz herbu, taip pat paplitusiu tarp šio regiono Krivickų.
Šiuolaikiniai giminės tyrinėtojai pabrėžia, kad Stanislovo ir Anos pasiaukojimas atspindi senąsias bajoriškas vertybes — garbę ir globą silpnesniems. Jų sprendimas 1943-iaisiais atidaryti duris bėgančiai žydų šeimai — tai ne tik drąsos, bet ir giminės dvasios liudijimas.
Šaltiniai
Išsamiausias pasakojimas apie gelbėjimą: sprawiedliwi.org.pl. Oficiali byla: Yad Vashem teisuolių duomenų bazė, byla Nr. 11728. Taip pat: Wikipedia — Stanisław Krzywicki.
Reymer · Krzywicki · Reymer-Krzywicki
Trijų šakų genealoginė rekonstrukcija, heraldikos polimorfiškumas,
valdų geopolitika ir teisinis karas Rusijos imperijos valdančiajame senate
1633 · LDK · Rusijos imperija · 1908
Išsamus mokslinis straipsnis, kuriame pirmą kartą rekonstruojama Reimerių–Krivickų giminės istorija pagal autentiškus archyvinius šaltinius. Tyrimas atskleidžia unikalų heraldikos polimorfizmo atvejį — viena giminė istoriškai naudojo tris atskirus herbus: Pogoń Litewska, Ślepowron ir Strzemię. Dokumentuojamas 36 metus trukęs teisinis procesas Rusijos imperijos Senate dėl bajorystės patvirtinimo (1819–1855 m.), giminės valdų tinklas Vilniaus, Mstislavlio ir Smolensko gubernijose bei karinis ir rezistencinis paveldas.
ATIDARYTI STRAIPSNĮMeyer · von Meyer · Meier · Majer · Mayer
Vokiečių kilmės kilmingoji giminė
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lietuva · Lenkija · Livonija
Išsamus genealoginis tyrimas apie Mejerių giminę — kilmingąją vokiečių šeimą, nuo XVI amžiaus įsikūrusią Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lenkijoje ir Livonijoje. Dokumentas apima archyvinius šaltinius, genealoginius medžius ir istorines žinias.
ATIDARYTI DOKUMENTĄLietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Kilmė, heraldika, genealogija ir istorinė reikšmė
Išsami bajorų Stulginskių giminės monografija — genealoginis ir heraldinis tyrimas, atskleidžiantis šios kilmingos šeimos istoriją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Leidinys apima kilmės šaltinius, heraldikos analizę, genealoginius medžius ir istorinę giminės reikšmę LDK politiniame bei kultūriniame gyvenime.
Kilmė · Heraldika · Genealogija · Istorinė reikšmė
ATIDARYTI DOKUMENTĄWaxell · Larson · Schwartz
Veliuonos dvaro paveldėtoja
Lietuva · Švedija · Rusija
Waxell
Išsamus tyrimas apie baronaitę Olgą Vakselytę-Larson-Švarc (Waxell) — Veliuonos dvaro paveldėtoją, kilusią Waxell baronų šeimoje, vedybų ryšiais sujungta su Zubovų kunigaikštiška linija. Dokumentas apima genealoginius šaltinius, dvaro istoriją ir šeimos ryšius su Lietuvos, Švedijos bei Rusijos aristokratija.
ATIDARYTI DOKUMENTĄR.Čičelis: Dvasios aristokratas. A.Šliogeris: Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa.
„Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus. Antra savybė — jis nebijo pasitikėti." — A. Šliogeris
„Dvasios aristokratai, tai tie, kurie atranda aristokratą vaike ir paprastame žmoguje, sykiu atsisakydami kalbėti apie save." — L. Donskis
„Šaulys yra tautos karys ir dvasios aristokratas. Tauta, neturinti savo dvasios aristokratų — riterių, pasmerkta žūti." — Vladas Putvis–Putvinskis
„Gamta padaro mus visus broliais, sudarytais iš tų pačių elementų, skirtais tiems patiems tikslams. Visada prisiminkim, kad gimėme visuomenei." — L. A. Seneka
Aristokratas yra talentingas žmogus ir priskiriamas elitui, kuris savo gyvenimo dalį skiria visuomenės labui ir tai tampa ne darbu, o ritualu. Aristokratas gražiai elgiasi, yra išsilavinęs ir stilingas, o pinigai tik priemonė tai įgyvendinti. Pagrindiniai aristokratų įpročiai: gebėjimas kontroliuoti veido išraišką, emocijas; etiketo ir gerų manierų išmanymas; sklandūs gestai, judesiai, eisena; santūrumas, nuovoka, ramybė; pagarba kitų žmonių riboms.
Apie aristokratus Ve.lt · Apie aristokratiją Vikipedija
„Laikas, likęs gyventi, svarbesnis už visus metus, kurie praėjo." — A. Camus
„Šį pasaulį apkeliausiu, tačiau tik kartą. Tad bet kokį gėrį, kurį galiu padaryti, arba bet kokią malonę, kurią galiu parodyti bet kuriai žmogiškai būtybei, geriau padarysiu dabar." — Og Mandino
Aktuali informacija: keliaujantiems po dvarus, straipsnis PDF formatu čia 
. Knyga „Dvasios aristokratai: Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė, 1919–1940 m." autorius Mindaugas Nefas, 2019 m. KNYGOS.LT
Praktinis gidas–gairės „Kultūros keliai" LT EN — tikslas skatinti patrauklių kultūros kelių vystymą pasitelkiant partnerystes, kultūros paveldą ir kitus aktualius resursus.
✦ ✦ ✦
Kaip Naujuosius sutikdavo mūsų aristokratai
Mada šventiškai, su šampanu ir baliais, vidurnaktį sutikti Naujuosius Metus į mūsų kraštus atėjo XIX a. vid. iš Prancūzijos. Visgi tai nereiškia, jog mūsų protėviai Naujų Metų šventiškai nepažymėdavo. Aišku, pagrindinė šventė vykdavo ne gruodžio 31 d., o sausio 1-ąją.
Bet iš kur kilo ši šventė pasaulyje? Viskas prasidėjo 999 m. Romoje, kuomet baigiantis metams prisimintos Sibilės pranašystės apie 1000 metais laukiančią pasaulio pabaigą. Popiežius Silvestras II prašė tikinčiųjų pasimelsti ir paskutinę metų dieną romėnai susirinko bažnyčiose. Bet išaušus 1000 m. rytui drakonas nepasirodė, o laimingi žmonės puolė į gatves. Nuo tada Naujųjų Metų išvakarės tapo oficialia švente.
XV a. Lenkijoje, o greičiausiai ir Lietuvoje, šventė jau buvo švenčiama, nes šaltiniuose minimos išgertuvės bei išmaldos davimas elgetoms. XVIII a. Respublikoje paplito tradicija po namus Naujųjų Metų išvakarėse vedžiotis miške sugautą vilkiuką arba meškiuką. Tiesa, žvėris XIX a. pakeitė lokeną persirengęs jaunuolis, kuris linksmindavo merginas, kol visi persirengę pratęsdavo linksmybes iki kitos dienos ryto.
Naujųjų metų išvakarėse bajorai stengdavosi vienas iš kito kuo daugiau pavogti daiktų, mat tikėta, jog kuo daugiau prisivogsi, tuo sėkmingesni bus ateinantys metai.
Nemažiau populiaru buvo ir išsiburti. Tikėta, jog jei mergina Naujųjų Metų vidurnaktį sėdėdama priešais veidrodį, degant vaško žvakei, neatsigręždama į jį žvilgtels — gali už savęs išvysti būsimo jaunikio veidą.
Kunigas Andrius Kitovičius aprašė spalvingai išpuoštas roges, kuriose susėdavo ne tik aristokratai, bet ir jų tarnai, ir visi dainuodami pasileisdavo laukais iki kaimyninio dvaro. Ten sugužėję, nelaukti svečiai gaudavo pavalgyti bei išgerti ir tiek, anot amžininkų, linksmindavosi, jog ištuštindavo netgi vyno, midaus rūsius, maisto sandėlius bei ledaines.
Žymi XIX a. lenkų rašytoja Liucija Ćwierczakiewiczowa knygoje „365 pietūs už 5 zlotus" (1860) rekomendavo Naujuosius Metus sutikti panašiai kaip Šv. Kalėdas — kukliai vakarieniaujant: omarų kojelės, vėžių kakleliai, trumų su olandišku padažu, romėniškas punčas, kaštonais įdaryti kalakutai, maskvietiški ledai, cukruoti vaisiai…
XIX a. buvusioje Respublikos teritorijoje vyravo paprotys Naujųjų Metų išvakarėse rašyti ant kortelių palinkėjimus ir jas dalinti artimiesiems. Galu gale, XX a. visos tradicijos susiliejo ir dabar sunku atskirti, ką mes atsinešėme iš praeities, o ką kopijuojame iš prancūzų.
✦ ✦ ✦
Pirmoji lietuviška knyga — „Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes" — išleista 1547 m. Karaliaučiuje. Autorius — Martynas Mažvydas.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai (Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Jogaila, Vytautas, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras, Jonas Sobieskis, Stanislovas Augustas Poniatovskis) 1831 m., pop., vario raiž., 23,5 x 15. Florencija, Batelli e Figli.
Gedimino pilies kalnas. Atvirukas išleistas Leipcige 1900 m. LMAVB
Rokiškio krašto muziejaus archyve saugoma nuotrauka — Vydūno paskaita Sarapiniškio miške, 1923 m. Vydūnas tautą lygino su augmenija, medžiais, kurių kiekvienas auga, žydi ir bręsta savame plote — Tėvynėje. Vydūnas mokė klausytis miško: „Kartais jis šneka taip tyliai, jog išgirsti tik atidžiau įsiklausęs. Tada atrodo, kad miškas kažką pasakoja…"
Vydūnas, būdamas ne tik mąstytoju, bet ir sveiko gyvenimo būdo mokytoju, labai anksti suprato terapinę miško naudą. Susirgo tais laikais nepagydoma laikyta tuberkulioze, bet išsigydė — vaikščiodamas po pušynus, darydamas kvėpavimo pratimus ir pakeitęs mitybą. Ne tiek fizinį miško poveikį jis vertino, kiek miško galią gydyti žmogaus dvasią. Straipsnis Andriaus Gaidamavičiaus.
✦ ✦ ✦
Po karaliaus Karolio III įžengimo į sostą, Velso princas Williamas perėmė vadovavimą prestižiškiausiems riterių ordinams, o princesė Catherine tapo pirmąja istorijoje karališkosios šeimos nare, priimta į Garbės kavalierių ordiną. Tai ne tik titulai, bet ir šimtmečius puoselėjamos tradicijos, simbolizuojančios ištikimybę ir tarnystę valstybei.
Nuo 2026 m. pavasario Velso princas ir princesė taip pat pradėjo eiti oficialias Karališkųjų garantijų (*Royal Warrants*) teikėjų pareigas, taip tiesiogiai remdami geriausius britų meistrus. Jų heraldika – nuo Keliaraiščio ordino žvaigždžių iki Middletonų gilių – pasakoja unikalią kelionę sosto link.
Išsamesnį straipsnį apie Velso princo ir princesės heraldikos evoliuciją bei riterystės simbolių reikšmę galite skaityti čia:
Velso princo ir princesės heraldika
✦ ✦ ✦
Metrikų terminai
|
Apothecarius — vaistininkas |
Konowal — veterinaras |
Ukrainos leidykloje „Baltija Druk" leidžiamos knygos apie LDK istoriją, viena iš jų — Kunigaikščiai Ostrogiškiai, jos ištrauka
✦ ✦ ✦
Straipsniai ir knygos
✦ ✦ ✦
Video įrašai: 1997-02-15 Bajorystės aktų įteikimas Kauno karininkų ramovėje — I dalis · II dalis
1997-07-15 Kauno rotušėje bajorystės aktų įteikimas, Biržų pilis, Jorko Hercogas Kauno rotušėje ›
Žirgas buvo svarbiausias bajorijos augintinis ir kasdienybės dalis. Apie žirgininkystę Lietuvoje, apie LDK didiką Kristupą Manvydą ir jo studiją „Hipika" — video ›
Kauno pilis ir senamiestis
Vilniaus pilys 1530 m.
Dokumentas, liudijantis apie Vilniaus paminėjimą 1265–66 m.
Kijevo pilis iki 1482 metų, kai ją nusiaubė Krymo chano Menglio Girėjaus pulkai. Kijevo vaivada tuo metu buvo Jonas Chodkevičius. Iliustracija iš knygos „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569".
Algirdo sūnaus Vladimiro valdymo laikotarpį Kijevo žemėje liudija surastos jo monetos.
Ši skrynia, kartu su dviem timpanais (karo būgnais), yra Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Skrynioje buvo laikomas LDK kariuomenės iždas. Šie trofėjai čia buvo atvežti po pergalės prieš turkus prie Chocimo 1673 m. Chocimo mūšyje ypač pasižymėjo lietuvių kariuomenė, vadovaujama Mykolo Kazimiero Paco. Šaltinis: Lietuvos bajorai
Povilas Ivanovičius Sapiega (1490–1579) Palenkės vaivada, savo žmonai Aleksandrai Chodkevičiūtei užrašo 3 tūkst. kapų grašių iš savo valdų: Panemunės, Sapiegiškių, Gelgaudiškio, dvarą Eišiškėse ir mūrinį namą Kaune. 1557 m. lapkričio 5 d. Vilniuje. https://polona.pl/item/45276078/0/
Lenkų filmas „Palaiminta kaltė" pasakoja įdomią istoriją, nutikusią LDK kunigaikščiui Mikalojui Sapiegai–Pamaldžiajam (1581–1644). Penkiasdešimties sulaukusį Mikalojų Sapiegą kankino nežinoma liga. Jis išsiruošė piligriminei kelionei į Romą, kurioje tikėjosi stebuklingai išgyti — ir tikrai pagijo. Kunigaikštis nusprendė bet kokia kaina įsigyti stebuklą darančio paveikslo kopiją. Popiežius Urbonas VIII Mikalojų Sapiegą ekskomunikavo, bet vėliau maloningai paveikslą padovanojo. Plačiau ›
Elektroninio archyvo informacinė sistema — Nuoroda
Skaitmenintos metrikų aktų knygos iki 2013 m. — Nuoroda
Kopijų įkainiai — Nuoroda
✦ ✦ ✦
Genealogija. Archyvai
Gyventojų sąrašai
Žemėlapiai
Žodynai
| Lietuvių kalbos žodynas |
| Lietuvių–lenkų–lietuvių žodynas |
| Lietuvių–rusų–lietuvių žodynas |
Fotografijų svetainės
| Lietuvos miesteliai |
| Miestelių bažnyčios (senos nuotraukos) |
| Rytų Prūsijos vaizdai |
| Paveldo objektų Baltarusijoje panoramos |
| Panoramas.lt — istoriniai ir architektūriniai paminklai |
Istorija
Asmenvardžiai, vietovardžiai
Kita
✦ ✦ ✦
Apie mus Narių susirinkimai Garbės nariai Naujienos
Narystė Dvarų istorijos Genealogija Narių atmintis
| ✦ Radus netikslumų praneškite: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti. | ⚜ 1,2% GPM — skirkite LAS veiklai |
